Anykščių krašto vietovių žinynas - http://www.anykstenai.lt/vietoves
VIDUGIRIAI
2022-06-28

Kaimas Troškūnų seniūnijoje už 9 kilometrų į šiaurę nuo Troškūnų. Ribojasi su Maldeikių, Medinų, Pelyšėlių II, Vašuokėnų, Pakapės, Naujasėdžio kaimais. Kaimą kerta vietinis Vašuokėnų–Viešintų kelias. Per Vidugirius teka upelis Pelyša – Viešintos kairysis intakas bei jo dešinieji intakai Žalialieknis ir Raizgys, čia yra Pelyšos ir Žalialieknio santaka. Šiauriniu pakraščiu glaudžiasi prie Klimbalės miško.

Yra 11 sodybų – 27 gyventojai (2000 m.), 25 gyventojai (2001 ir 2011 m.). Priklauso Vašuokėnų seniūnaitijai (nuo 2009 m.).

Pasakojama, jog šioje vietoje buvę dideli miškai – girios. Tų miškų viduryje įsikūrus kaimui, taip ir kilęs Vidugirių pavadinimas. Kaimą sudarė maži kaimeliai ir viensėdžiai: Belekiai, Steponava, Šarkynė, Skumbinynė, Vitkiaučynė ir kiti.

1923 m. kaime buvo 21 sodyba – 127 gyventojai. 1935 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 224,41 ha žemės. Vidugiriuose vyravo Raišelių, Kaplerių, Inčiūrų ir Zaikauskų pavardės. Kaime buvo Pelyšų pieninė, vėliau – grietinės nugriebimo punktas, priklausęs Surdegio pieninei, veikė P. Raišelio parduotuvė.

Apie 1920 m. Antano Raišelio namuose pradėjo veikti pradžios mokykla, mokytoju dirbo Jonas Grigonis. Po keleto metų mokykla buvo perkelta į Vašuokėnų kaimą.

XX a. pirmojoje pusėje kaime nebuvo visuomeninių organizacijų, pavieniai kaimo gyventojai priklausė Troškūnuose veikusioms draugijoms. Per gegužines buvo populiarūs humoristiniai vaidinimai, kaimas garsėjo gerais dainininkais ir dainininkėmis. XX a. viduryje kaimo gyventojai aktyviai dalyvavo Vašuokėnų kultūros namų meno saviveiklos kolektyvuose, mėgo vaidinti.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Vidugirių buvo ištremti į Sibirą 34 asmenys – 7 šeimos, penkios iš jų grįžo į kaimą. 1948 m. gegužės 22 d. į Manos rajoną (Krasnojarsko kraštas, Rusija) buvo išvežta 9 asmenų Šlapelių šeima: Kazimieras Šlapelis (1904–?), jo žmona Domicelė Blažytė-Šlapelienė (1912–?), K. Šlapelio sūnūs iš pirmosios santuokos Antanas (g. 1931 m.) ir Kęstutis (g. 1932 m.), K. Šlapelio motina Izabelė Šlapelienė (1885–1953) bei K. ir D. Šlapelių vaikai Nijolė (g. 1935 m.), Stanislava (1937–1958), Kazimieras (g. 1941 m.) ir Algimantas (g. 1947 m.), likę gyvi šeimos nariai grįžo 1959 m.

Pokario metais Vidugiriuose žuvo partizanas laisvės gynėjas Bronius Raišelis (1926–1944) – 1944 m. gruodžio 4 d. jį nušovė NKVD kareiviai, Kazys Kezulas – mirė po suėmimo ir tardymo Viešintose, Mykolas Bartkus, "Ateities" kolūkio pirmininkas Juozas Inčiūra (1895–1949) – 1949 m. gruodžio 2 d. nušovė Povilo Tunkevičiaus-Kastanto vadovaujama laisvės gynėjų grupė.

Nuo 1944 m. iki 1954 m. gegužės 25 d. veikė Anykščių apskrities Troškūnų valsčiaus (vėliau – Troškūnų rajono) Vidugirių apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas. Jį likvidavus, apylinkė buvo prijungta prie Vašuokėnų apylinkės.

1949 m. liepos 15 d. kaimas buvo įjungtas į kolūkį "Ateitis", vėliau priklausė V. Kudirkos vardo, "Ateities", "Gegužės 1-osios", K. Štaro, Vašuokėnų kolūkiams, kol 1992 m. ūkis iširo.

Vidugirių kaimo ir gretimose teritorijose UAB "Vašuokėnų vėjas" 2022 m. pradėjo rengtis vėjo jėgainių parko statyboms.

Priklauso Troškūnų parapijai. Senosios kaimo kapinės neveikiančios, aptvertos medine tvorele ir paženklintos, jose likusios kelios prižiūrimos XX a. vidurio kapavietės su paminklais ir tvorelėmis. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje šalia jų kasant žvyrą keliams taisyti, buvo rasta kaulų ir kitokių radinių, liudijusių, jog laidoti raiteliai su žirgais. 2000 m. Vidugirių kapinėse Eligijaus Smetonos rūpesčiu pastatyti memorialiniai paminklai 1944 m. žuvusiems laisvės gynėjams broliams Baltrui ir Viktorui Gasiūnams ir Broniui Raišeliui.

Vidugiriuose 1906 m. gimė rašytojas Kazys Inčiūra, 1935 m. – farmacininkė Nijolė Šlapelytė-Svisčiauskienė.

Istorijos paminklas – K. Inčiūros tėviškė yra kaimo pietvakariniame pakraštyje, apie 100 m į vakarus nuo Troškūnų–Viešintų kelio, prie miškelio. Prie gyvenamojo namo fasado 1976 m. buvo pritvirtinta memorialinė lenta, viduje įrengtas ir saugomas memorialinis kambarys, kurį iki gyvenimo pabaigos prižiūrėjo ir svečius priimdavo K. Inčiūros dukterėčia Irena Uzdrienė.