Kazys RIMKUS
  Gimimo data: 1902-11-14
Gimimo vietovė: Šaltinių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Inžinierius hidrotechnikas

2021-01-02   |   Spausdinti

Seneliai: Marijona Tumaitė-Nakutienė (1850–1918) ir Kazimieras Nakutis (1836–1907) – žemdirbiai ūkininkai. Tėvai: Juozapas Rimkus (1866–1948) ir Kotryna Nakutytė-Rimkuvienė (1872–1941) – žemdirbiai ūkininkai. Augo keturių vaikų šeimoje su dviem broliais ir seserimi. Broliai Juozas Rimkus (1892–1974) ir Jurgis Rimkus (1895–1972) – miškininkas, sesuo Marijona Rimkutė-Apeikienė (1893–1953). Pusbrolis (motinos sesers sūnus) Antanas Riauba (1902–1950) – kunigas, politinis kalinys, miręs lageryje, ir (motinos brolio sūnus) Albertas Nakutis (1910–1949) – laisvės gynėjas, visuomenininkas. Giminaičiai (senelės broliai) Jonas Tumas (1856–1923) – knygnešys, tremtinys, ir Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – kunigas kanauninkas, rašytojas ir visuomenininkas.

1902 m. lapkričio 18 d. Svėdasų bažnyčioje jį pakrikštijo klebonas Antanas Lenkevičius, krikštatėviai buvo valstiečiai Juozapas Ališauskas ir Ona Žvirblytė.

1924 m. baigė Panevėžio gimnaziją. 1924–1929 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete, įgijo inžinieriaus hidrotechniko išsilavinimą.

1927–1929 m. K. Rimkus dirbo Hidrometriniame biure techniku. 1927 m. vasarą jis kartu su R. Baubliu tyrinėjo Nevėžį, nuplaukė šia upe nuo jos ištakų iki žiočių. 1928 m. vasarą jis tyrinėjo Nemuno kilpą ties Birštonu tarp Nemajūnų ir Verknės žiočių, paruošė Verknės hidroelektrinės projektą, kurį apsigynė kaip diplominį darbą.

1929–1930 m. K. Rimkus dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Hidrotechnikos katedroje asistentu. 1930–1934 m. jis buvo Kėdainių miesto ir apskrities inžinierius ir Aukštesniosios kultūrtechnikos mokyklos lektorius, 1934–1935 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijoje viešųjų darbų referentu.

1935–1940 m. jis buvo Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos vandens kelių direktorius. 1940–1941 m. jis dirbo Turniškių hidroelektrinės statybos inžinieriumi, 1941–1944 m. vėl buvo Vandens kelių direktorius.

K. Rimkaus iniciatyva buvo pradėtas sistemingas Nemuno vagos reguliavimas nuo Smalininkų (Jurbarko r.) prieš srovę, 1943 m. suplanuota galingos hidroelektrinės statyba Nemune prie Siponių (Birštono sav.).

1937–1940 m. jis buvo Lietuvos Respublikos energijos komiteto (Lietuvos energijos ūkiui ir žemės turtams tirti komiteto) narys, šio komiteto sekretorius ir Vandens jėgos komisijos narys.

1944 m. vasarą K. Rimkus pasitraukė į Vakarus. 1944–1946 m. jis gyveno Vienoje (Austrija) ir Obernache (Bavarija, Vokietija), buvo Walchensee atviro oro hidraulinės laboratorijos prof. Otto Kirchnerio asistentas, atliko sniego garavimo tyrimus. 1946–1949 m. jis gyveno Niurtingeno (Vokietija) pabėgėlių stovykloje, kol išvyko į JAV.

Nuo 1949 m. K. Rimkus gyveno Doveryje (Dover, Delavero valstija), buvo Delavero valstijos Plentų departamento inžinierius, vėliau iki gyvenimo pabaigos – šio departamento Tiltų skyriaus vyriausiasis inžinierius.

Gyvendamas Lietuvoje K. Rimkus bendradarbiavo leidiniuose "Technika", "Technika ir ūkis", redagavo "Energetikos komiteto darbų" 1-ąjį tomą (su Steponu Kolupaila ir Jurgiu Vidmantu, 1937 m.).

Minint Lietuvos Respublikos 10-metį, J. Tumo-Vaižganto iniciatyva ir K. Rimkaus rūpečiu jo gimtinėje buvo pastatytas Rimkų giminės mūrinis koplytstulpis, išlikęs iki šiol Žaliosios kaime (Anykščių r.).

Susituokė 1934 m. lapkričio 3 d. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, žmona Sofija Kazlauskaitė-Rimkienė. Vaikai: Algis Rimkus (g. 1935 m.) ir Daiva Rimkutė-Rimkus-Wieck (g. 1939 m.).

Mirė 1960 m. gegužės 22 d. Doveryje (Delavero valstija, JAV). Palaidotas Doverio Holy Cross parapijos kapinėse.