Jonas RAUDONIKIS
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Patašonas
Gimimo data: 1902-06-02
Gimimo vietovė: Mackeliškių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Laisvės gynėjas, Lietuvos kariuomenės savanoris, partizanų būrio vadas, visuomenininkas

2018-02-13   |   Spausdinti

Tėvai: Stanislovas Raudonikis ir Elžbieta Kaunietytė-Raudonikienė (1876–1952) – žemdirbiai valstiečiai. Sesuo Veronika Raudonikytė-Šiaučiūnienė (1899–1971) – kultūros organizatoriaus Edvardo Šiaučiūno (1895–1941) žmona.

1919 m. birželio 1 d. J. Raudonikis įstojo savanoriu į kuriamą Lietuvos kariuomenę, tarnavo iki 1921 m. birželio 1 d. Demobilizuotas jis kiek laiko, iki 1928 m., gyveno Kavarsko (Anykščių r.) dvare, kur buvo gavęs žemės sklypą kaip savanoris.

Apsikeitęs žeme, vėliau jis gyveno ir ūkininkavo Žvirblėnuose (Anykščių r.). J. Raudonikis iki Antrojo pasaulinio karo buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys, Kavarsko miestelio šaulių būrio vadas, bet iš šių pareigų buvo atleistas. 1938 m. jam buvo suteiktas savanorio statusas, jis apdovanotas Savanorio kūrėjo medaliu.

1941 m. vasarą J. Raudonikis buvo Birželio sukilimo dalyvis, organizavo pasipriešinimą besitraukiantiems sovietiniams aktyvistams Kavarske.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje 1944 m. jis, slėpdamasis nuo sovietinių represijų, pasitraukė į pogrindį ir išėjo partizanauti, pasirinkęs Tarzano slapyvardį. Jis subūrė jaunus šaukiamojo amžiaus vyrus iš Žvirblėnų ir Skapiškių ir nuo 1944 m. rudens buvo Patašono būrio vadas, įsikūrė bunkeryje miške tarp Kavarsko ir Žvirblėnų. 1944 m. rugsėjo 9 d. jo ir Broniaus Paulausko vadovaujami partizanai užpuolė Kurklių miestelį ir iš areštinės išvadavo 12 suimtųjų. Tai buvo viena pirmųjų tokio masto laisvės gynėjų operacija Anykščių krašte.

1944–1945 m. žiemą jo būrys praleido Burbiškio miške, dalyvavo viename susidūrime su sovietinės kariuomenės daliniu.  

1945 m. pavasarį šis būrys buvo didžiausia tuo laikotarpiu Kavarsko apylinkėse veikusi partizanų formuotė – būryje kovėsi 60 partizanų. Nuo 1945 m. pradžios būrys bazavosi Žvirblėnų miškuose, buvo įsiveržęs į Kavarską, bet dėl gausesnių sovietinio garnizono pajėgų turėjo atsitraukti. Nuo 1945 m. pavasario jis dažniausiai laikėsi prie Paulinavos kaimo, ten 1945 m. balandžio 28 d. buvo patekęs į pasalą. Tuo metu žuvus šešiems kovotojams, būrys išsisklaidė, likę gyvi laisvės gynėjai nusigręžė nuo savo vado.

1945 m. vasarą Patašono būrio likučiai įsijungė į Didžiosios Kovos apygardos "B" rinktinės Juozo Šibailos-Dieduko kuopą ir pasitraukė į Želvos-Molėtų miškus, o pats J. Raudonikis-Patašonas, likęs be kovotojų, nebesislapstė, dirbo Repšėnų kalvėje.

Susituokė 1925 m. vasario 23 d., žmona Ona Šližytė-Raudonikienė (1894–1986) iš Kiškelių – žemdirbė, 1947–1953 m. tremtinė Tiumenės srityje (Rusija). Sūnus Leonas Raudonikis (1928–1978) – 1947–1953 m. tremtinys Tiumenės srityje (Rusija). 

1945 m. spalio 31 d. Peniankų kaime (Anykščių r.) J. Raudonikis-Patašonas buvo sovietinių pareigūnų suimtas. 1946 m. vasario 25 d. parodomajame karo tribunolo posėdyje Kavarsko vidurinės mokyklos salėje jis buvo nuteistas mirties bausme pagal Rusijos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį – už antisovietinę veiklą.

Mirė 1946 m. liepos 1 d. Vilniuje – buvo sušaudytas kalėjime.