ŠEIMYNIŠKĖLIAI
  Gretimos vietovės:
ANYKŠČIAI | ELMININKAI Naujieji | GOJUS | PAELMIS | PAVARĖS |

2016-08-11   |   Spausdinti

Kaimas Anykščių seniūnijoje už 1,5 kilometro į šiaurę nuo Anykščių. Vakariniu pakraščiu glaudžiasi prie Šventosios upės kairiojo kranto, šiaurės vakariniu – prie Variaus, jos kairiojo intako, kaime yra jų santaka. Per kaimą teka upelė Elmė – Šventosios kairysis intakas, Volupis – kairysis Elmės intakas, čia yra tų upių santakos. Ribojasi su Gojaus, Pavarių, Paelmio, Naujųjų Elmininkų kaimais ir Anykščių miestu.

Yra 17 sodybų – 26 gyventojai (2001 m.), 69 gyventojai (2011 m.). Priklauso Niūronių seniūnaitijai (nuo 2009 m.). Šeimyniškėliuose ir jų teritorijoje esančiose sodų bendrijose nuo 2011 m. yra Ąžuolų, Šeimyniškėlių, Elmos, Volupio, Pelėdų, Lakštingalų, Rožių, Miško, Stirnų, Vyšnių, Saulėtekio, Elmos 1-oji, Elmos 2-oji, Elmos 3-oji, Elmos 4-oji, Elmos 5-oji, Elmos 6-oji, Elmos 7-oji, Elmos 8-oji, Elmos 9-oji ir Elmos 10-oji gatvės.

Šeimyniškėliai (Siemieniszkiele) minimi Ukmergės apskrities seniūnijų 1765 m. inventoriuose. Priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.

1923 m. kaime buvo 46 sodybos – 232 gyventojai. 1923 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet 355,37 ha žemės padalinta 45 savininkams.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Šeimyniškėlių buvo ištremti į Sibirą 7 asmenys.

1949 m. rugpjūčio 12 d. kaimas buvo įjungtas į kolūkį "Voruta", vėliau iki 1974 m. priklausė J. Biliūno kolūkiui, 1974–1992 m. – Elmininkų bandymų stoties eksperimentiniam ūkiui, kol šis 1992 m. buvo likviduotas.

Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio kaimo teritorijoje, besiribojančioje su Anykščių miestu, įsikūrė pirmoji ir seniausia Anykščių sodų bendrija "Voruta", palaipsniui virstanti priemiesčio gyvenamuoju kvartalu ir įtraukta į Anykščių miesto teritoriją. Šiauriniame kaimo pakraštyje nuo XX a. 8–9 dešimtmečių įsikūrė sodų bendrijos "Šventoji" ir "Elma" – didžiausias vientisas priemiesčio kolektyvinių sodų masyvas.

Priklauso Anykščių parapijai.

Archeologijos paminklas Šeimyniškėlių piliakalnis, vietinių žmonių vadinamas Voruta, yra 0,4 km į šiaurės vakarus nuo kaimo. Piliakalnis datuojamas XIII–XIV a. Jis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurio šiaurės vakarų papėde teka Varelis, o pietrytine – Volupis. Aikštelė trapecijos formos, pailga iš pietryčių į šiaurės vakarus, 80 metrų ilgio ir 35 metrų pločio pietrytiniame gale bei 23 metrų pločio šiaurės vakaruose, plotas iš viso apie 3000 kvadratinių metrų. Pietrytinėje pusėje supiltas 5 metrų aukščio ir 15 metrų pločio pylimas, kurio išorinis 12 metrų aukščio šlaitas leidžiasi į 8 metrų pločio dugne, 20 metrų pločio viršuje ir 6 metrų gylio griovį. Aikštelės šiaurės vakarų dalyje supiltas 2 metrų aukščio, 12 metrų pločio pylimas, kurio išorinis 15 metrų aukščio šlaitas leidžiasi į 2 metrų pločio dugne, 30 metrų pločio viršuje, 11 metrų gylio griovį. Šlaitai statūs, 12–15 metrų aukščio.

Abiejose pylimų įtvirtintose pusėse į išorę nuo griovių įrengti du papiliai. Į šiaurės vakarus nuo piliakalnio yra pirmasis papilys. Jis trikampės formos, pailgas iš pietryčių į šiaurės vakarus, 100metrų ilgio ir 20 metrų pločio. Papilio šiaurės vakarų gale yra 0,5 metro aukščio pylimo liekanos. Papilio šlaitai statūs, 12 metrų aukščio. Antrasis papilys yra į pietryčius nuo piliakalnio. Jis irgi pailgas iš šiaurės vakarų į pietryčius, trapecijos formos, 120 metrų ilgio ir 70–100 metrų pločio. Jo šlaitai vidutinio statumo, 2–10 m aukščio. 

Piliakalnio papėdėse, upelių krantuose išlikę iki 3 metrų aukščio ir 3 metrų pločio viršuje senųjų kelių pylimai, per Volupį – kartu ir užtvanka. Piliakalnis dirvonuoja, pirmasis papilys apaugęs mišku, antrajame – kolektyviniai sodai ir šiaurės rytų kraštu piliakalnio link įrengtas kelias su mašinų stovėjimo aikštele. Į piliakalnį įrengti laiptai. Senojo tilto per Varelį vietoje 2001 m. pastatytas naujas, antrojo papilio rytiniame kampe 2004 m. pastatytas medinis bokštas, 2009 m. tęsiama papilio medinės gyvenvietės statyba. 2004 m. vakarinėje piliakalnio papėdėje Volupio upelyje atkurtas tvenkinys. 2016 m. ant piliakalnio pradėta kultūrinio turizmo objekto – medinės XIII a. pilies statyba.

Į pietvakarius ir vakarus nuo piliakalnio 2 ha plote yra XIII–XIV a. papėdės gyvenvietė, tyrinėta 1990 ir 2002–2003 m. Joje rasta pastato vieta, galąstuvas, žiestos keramikos.

1990–2004 m. archeologas Gintautas Zabiela ištyrė visą piliakalnio aikštelę, padarė abiejų pylimų ir šlaitų pjūvius – iš viso 3616 kvadratinių metrų teritorijos. Aptikta pilies įtvirtinimų ir pastatų liekanų, židinių, įvairių XIII–XIV a. radinių (tarp jų 36 arbaletinių strėlių antgaliai, 4 XIV a. pabaigos lietuviškos monetos), žiestos keramikos, gyvulių kaulų. Nustatyta, kad piliakalnyje stovėjo stipri medinė valstybinė pilis, pastatyta XIII a. iki tol negyvenamoje vietoje ir perstatyta XIV a. Pilies kiemas buvo suskirstytas į atskiras ūkines zonas. XIII a. pilies kiemas buvo nelygus, įtvirtinimus sudarė kas 2–2,5 metro įkasti iki 50 cm skersmens stulpai, laikę gulsčių rąstų sienas. Aikštelės galuose iš molio ir smėlio mišinio supilti 1,5–2,2 metro aukščio, 12–21 metro pločio pylimai, sustiprinti į juos skersai ir išilgai netaisyklingais keturkampiais klotais 20 cm skersmens pušiniais rąstais ir net aukštai nukirstais pušų kelmais. Ant pylimo stovėjo 2 m pločio dviguba gynybinė siena, tvirtinta plūktu moliu. XIV a. pilis perstatyta, kiemas išlygintas, jo kraštuose suplūkiant iki 1,5 metro storio molio sluoksnius, iki 2 metrų aukščio paaukštinant pylimus ir pagilinant griovius. Tuo metu piliakalnis įgavo dabartinę išvaizdą. Aikštelės pakraščiuose stovėjo rentininės konstrukcijos gynybinės sienos, kampuose ir vartų vietoje – bokštai. Pylimo molis išorinėje pusėje tvirtintas išilgai dėtais rąstais, kuriems supuvus liko 11–25 cm skersmens, iki 5,7 metro ilgio tuštumos.

Tyrinėti ir pirmasis papilys (1993 ir 2002 m.), antrasis papilys (1990–1991, 1995, 2000–2001, 2003–2004 m.), senojo kelio vieta (1997, 2000 m.), senojo tvenkinio vieta (2004 m.). Juose rasta pastatų ir medinių konstrukcijų liekanų, žiestos keramikos, pavienių papuošalų.

Šeimyniškėlių piliakalnis siejamas su kronikose minima, bet iki šiol tiksliai nelokalizuota Vorutos pilimi. 1251 m. Vorutos pilyje Mindaugas, remiamas Livonijos Ordino, apsigynė nuo vidaus kare prieš jį kovojusių kunigaikščių koalicijos. Po Vorutos apgulties karas pakrypo Mindaugui palankia linkme, jį laimėjęs Mindaugas priėmė krikštą ir buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi.

Apie 0,6 km į rytus nuo Šventosios upės kairiojo kranto, 0,2 km į šiaurės vakarus nuo kelio Anykščiai–Rokiškis ir už 0,3 km nuo piliakalnio yra archeologijos paminklas Šeimyniškėlių senkapis, vadinami Kapanica. Jis buvo tirtas 1910, 1925 ir 1990 m., o 1999 m. jį tyrinėjo archeologas G. Zabiela. Ištirtame beveik 300 kvadratinių metrų plote buvo rasta 19 kapų, o juose –XV–XVII a. įkapių: žalvarinių raktų, segių, žiedų, geležinių peilių, diržo sagčių. Senkapyje buvo laidojama iki XVIII a.

Prie Šeimyniškėlių piliakalnio kuriamas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus istorinis kompleksas. 2001 m. pastatytas pirmasis šio komplekso statinys – tiltas į pilį per Varelį, o 2004 m. prie įėjimo į papilį iškilo medinis apžvalgos bokštas, prie jo kuriamas kiemas, kuriame dabar veikia istorinė ekspozicija, vyksta edukacinės programos. 2016 m. papilio kiemas išplėstas naujais statiniais.

Šeimyniškėliuose 1936 m. gimė pedagogas vadovas Antanas Jakniūnas, 1938 m. – architektas Stanislovas Kalinka.