Stasys KARANAUSKAS
  Gimimo data: 1928-01-31
Gimimo vietovė: Šaltinių k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Tautodailininkas tapytojas ir medžio drožėjas, literatas poetas

2016-10-25   |   Spausdinti

Tėvai: Bronislovas Karanauskas (1888–?) ir Ona Šermukšnytė-Karanauskienė (1894–?) iš Miškinių – žemdirbiai. Vyresnysis brolis Napalys Karanauskas.

Mokėsi Šventupio, Varkujų, iki 1941 m. – Butėnų (Anykščių r.) pradžios mokyklose, 1941 m. – Svėdasų (Anykščių r.) progimnazijoje. Mokydamasis sunkiai susirgo ir 1941 m., būdamas trylikametis, apkurto.

S. Karanauskas lavinosi savarankiškai, išmoko amatų – fotografuoti, taisyti laikrodžius.

1956–1982 m. jis buvo įsikūręs Galelių kaime (Utenos r.), 1982–2001 m. – Utenoje.

1958–1962 m. S. Karanauskas dirbo Utenos rajono "Švyturio" kolūkyje, kartu buvo ir Vilniaus "Dailės" kombinato dailininkas namudininkas. 1962–1970 m. jis dirbo suvenyrų gamybos įmonėje "Tulpė" dailininku namudininku, 1970–1988 m. – Utenos kraštotyros muziejuje fotografu. Jis taip pat dirbo laikrodininku, dailide, sodininku.

Nuo 2001 m. iki šiol jis gyvena ir kuria Milašiškių kaime (Molėtų r.).

S. Karanauskas jaunystėje pradėjo piešti, savarankiškai įvaldė aliejinės tapybos techniką. Nuo 1951 m. su savo dailės darbais jis dalyvauja tautodailės parodose, 1951 m. pirmuosius savo kūrinius eksponavo Anykščių rajono liaudies meno parodoje, vėliau net 10 jo kūrinių buvo eksponuota Lietuvos respublikinėje liaudies meno parodoje Vilniuje (1959 m.). Jis surengė personalinių parodų, tarp jų – kūrybos 27 metų sukakčiai skirta tapybos ir skulptūros paroda Utenos kraštotyros muziejuje (1978 m.).

Originaliuose jo paveiksluose susipynė realistinės ir fantastinės temos. Pastelinių spalvų drobėse – vaikystės prisiminimai, portretai, gamtos vaizdai.

Apie 1958 m. pradėjęs drožinėti medį ir dalyvauti medžio drožėjų seminaruose, S. Karanauskas per trumpą laiką sukūrė per 60 skulptūrėlių. Daugelyje jų buvo įamžinta senojo kaimo buitis, etnografija: "Puodžius Ratkevičius" (1965 m.), "Kalvis" (1965 m.), "Sodininkas" (1965 m.), "Bitininkas" (1964 m.), "Piemenėlis" (1967 m.), kitose išreikšta pašaipa žmonių ydoms: "Molio Motiejus", "Daugiau nė lašo", "Šeškaus ašaros" (1965 m.), "Kukis su Snukiu" (1982 m.) ar šiaip autoriaus pašmaikštavimai: "Labanoro dūda" (1970 m.), "Kavarsko vyža".

Vienas pirmųjų Lietuvoje S. Karanauskas nuo 1970 m. pradėjo kurti stogastulpius, kurių iš viso yra sukūręs daugiau nei 80. Jo monumentalūs kūriniai skirti žymių Aukštaitijos krašto žmonių atminimui įamžinti jų tėviškėse: archeologui P. Vilčinskui, rašytojui Jonui Biliūnui, rašytojui kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui, poetams Jonui Šiožiniui, Konstantinui Jasiukaičiui, Antanui Miškiniui, įspūdingas antkapinis paminklas sukurtas poeto Antano Baranausko įkvėpėjai Karolinai Praniauskaitei. Beveik visi S. Karanausko stogastulpiai buvo užbaigti jo paties išdrožtomis ar nukaldintomis saulėmis, kryžiais, žvaigždėmis, verpstėmis. 

Skirtingai nuo tradicinio liaudies meno, S. Karanauskas figūras skobia bareljefu iš vientiso ąžuolo kamieno – anksčiau tokį būdą naudojo vienintelis Vincas Svirskis. S. Karanausko kūryba remiasi liaudies meno motyvais, bet joje gausu ir realistinių detalių bei portretinių bruožų.

S. Karanausko monumentalieji medžio drožiniai:

1971 m. – stogastulpis "Sėjėjas ir Rūpintojėlis" Juodzevičių šeimai Leliūnų (Utenos r.) kapinėse,  stogastulpis "Šv. Jonas Nepomukas ir Sėjėjas" Jonui Šatkui Užpalių (Utenos r.) kapinėse, stogastulpis "Šv. Kristoforas ir Šv. Juozapas" Kraujelių šeimai Labanoro (Švenčionių r.) kapinėse.

1974 m. – stogastulpis "Knygnešys ir Kanklininkas" Obeliuose (Rokiškio r.), stogastulpis "Auksinės vestuvės ir Sėjėjas" Pakuliui Obelių (Rokiškio r.) kapinėse.

1975 m. –  stogastulpis "Liaudies dainininkė ir Rūpintojėlis" Agnietei Vileitienei Adutiškio (Švenčionių r.) kapinėse, stogastulpiai "Karaliai" ir "Čiurlionis" M. K. Čiurlionio kelyje Merkinėje (Varėnos r.).

1976 m. – stogastulpis Jonui Biliūnui Niūronyse (Anykščių r.), medžio drožinių kompozicija – rodyklė į Antano Vienuolio gimtinę Ažuožeriuose (Anykščių r., su Zigmu Vaišvila ir Liudu Tarabilda), stogastulpis "Pavasaris" M. K. Čiurlionio kelyje Gandamonių kryžkelėje (Varėnos r.), stogastulpis "Pieta" Onai Balčiauskienei Utenos kapinėse, stogastulpis "Valstiečiai" Ramelių šeimai Utenos naujosiose kapinėse, stogastulpis "Motina ir Liūdinčioji" Vilniaus Saltoniškių kapinėse, skulptūra "Knygnešys" prie Utenos knygyno.

1977 m. – stogastulpis "Ežerinis" Pameldynės vienkiemyje (Zarasų r.), stogastulpis "Žalčiai" Palūšėje (Ignalinos r.), stogastulpis "Daktaras Aiskauda ir Mokytoja" Nemenčinėje (Vilniaus r.).

1978 m. – stogastulpis "Šv. Kazimieras ir Rūpintojėlis" Sajų šeimai Skėrių (Pasvalio r.) kapinėse, stogastulpis "Madona" Palaukių (Panevėžio r.) kapinėse, skulptūra "Tėvynės parama partizanams" Miliūnų kaimo (Rokiškio r.) memorialiniame komplekse.

1979 m. – stogastulpis "Rūtelė" Rokiškio kapinėse, stogastulpis "Temidė" Ritai Mažuknienei Panevėžio kapinėse, stogastulpiai "Rūpintojėlis" ir "Pieta" Adutiškio (Švenčionių r.) kapinėse, stogastulpis poetui Antanui Vienažindžiui (1841–1892) jo tėviškėje Gipinių kaime (Zarasų r.), stogastulpis gydytojui Jokūbui Šimkevičiui (1775–1818) Taukelių (Utenos r.) kapinėse, stogastulpis "Šv. Antanas ir Prisikėlimas" Jakučių šeimai Kižų (Šiaulių r.) kapinėse, stogastulpis "Susimąstęs vyras ir Sėjėjas" Leonui Gasperavičiui Utenos kapinėse, stogastulpis "Neringa" Juodkrantėje.

1980 m. – stogastulpis "Švč. Mergelė Marija Dangaus Karalienė" Vyžuonų (Utenos r.) bažnyčios šventoriuje, stogastulpis Danguolės Žilėnienės sodyboje (Antalieptės seniūnija, Zarasų r.).

1981 m. – stogastulpis "Laukiančioji" Juodkrantėje, stogastulpiai "Rūpintojėlis" Šumylų šeimai ir "Rūpintojėlis ir Moteris su vandens lelijomis" Vilnonių šeimai Anykščių kapinėse, stogastulpis "Rūpintojėlis ir Feniksas" A. Judženčiui Vilniaus Saltoniškių kapinėse, stogastulpis "Jėzus Nazarietis ir Šv. Agota" Elenai Barščiauskaitei Garliavos (Kauno r.) kapinėse.

1982 m. – stogastulpis varpininkui Jonui Gaidamavičiui (1860–1911) Alantos (Molėtų r.) kapinėse.

1983 m. – stogastulpiai rašytojui Konstantinui Jasiukaičiui (1882–1941) ir poetei Karolinai Praniauskaitei (1828–1859) Utenos kapinėse, skulptūra "Žaltys" M. K. Čiurlionio kelyje Glėbo ežere (Varėnos r.), stogastulpis "Motina ir Gulbės" Pliupelienei Butėnų (Anykščių r.) kapinėse.

1984 m. – stogastulpis 1863 m. sukilėliams ir jų vadui Povilui Červinskiui (1840–1864) Užpalių (Utenos r.) kapinėse, stogastulpis archeologui Pranciškui Vilčinskui (1796–1859) Jasonių kaimo (Utenos r.) kapinėse, stogastulpis "Rūpintojėlis ir Sėjėjas" Kalniškių (Kaišiadorių r.) kapinėse, stogastulpis "Šv. Kazimieras" Užpalių (Utenos r.) bažnyčios šventoriuje, stogastulpiai "Madona ir Sėjėjas" bei "Šv. Kazimieras ir Šv. Kristoforas" Salake (Zarasų r.), stogastulpis "Radvila Juodasis" Musninkuose (Širvintų r.).

1985 m. – stogastulpis "Rūpintojėlis ir Sopulingoji" Povilui Veteikiui Saldutiškio (Utenos r.) kapinėse, stogastulpis "Himnas valstiečiams" rašytojo Prano Treinio (g. 1928 m.) tėviškėje Kuktiškėse (Utenos r.), stogastulpis "Moteris su gaubliu ir knyga" mokytojai Onai Pavilionytei-Šaltenienei Kauno Petrašiūnų kapinėse.

1986 m. – rodyklė "Karžygys" Musninkuose (Širvintų r.), stogastulpis "Augino tėvas du sūnelius" Šalčininkėliuose (Šalčininkų r.), stogastulpiai "Motinystė" ir "Eskulapas" prie Širvintų ligoninės, stogastulpis poeto Antano Miškinio (1905–1983) tėviškėje Juknėnų kaime (Utenos r.).

1987 m. – stogastulpis "Rūpintojėlis ir Šv. Petras" Vilniaus Rokantiškių kapinėse, stogastulpis "Rūpintojėlis, Madona, Mokytojas ir Sodininkas" mokytojui Jonui Karazijai Subačiaus (Kupiškio r.) kapinėse, skulptūra "Labanoro dūdorius" Vestuvių kalno ansamblyje Utenoje.

1988 m. – stogastulpis memoriale tremtiniams Utenos Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčios šventoriuje, stogastulpis "Eglė žalčių karalienė" prie Utenos vaikų darželio "Eglutė", stogastulpis kunigui ir poetui Silvestrui Gimžauskui (1845-1897) Kirdeikiuose (Utenos r.), stogastulpis "Švč. Marija" savo tėvams Šaltinių kaimo (Anykščių r.) kapinėse, stogastulpis "Pervalka" Juodkrantėje, stogastulpis "Visas gyvenimas" Antanui Armonavičiui Pakražančio (Kelmės r.) kapinėse.

1989 m. – stogastulpis "Moteris su rugių varpomis" Antalgės (Utenos r.) kapinėse, stogastulpiai "Mokslas" ir "Technika" prie Antalgės mokyklos, stogastulpis poetui Jonui Šiožiniui (1915–1987) jo gimtojoje sodyboje Šiožinių (Utenos r.) kaime, stogastulpis rašytojui kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui jo 120-mečio proga Svėdasuose (Anykščių r.), stogastulpis "Rūpintojėlis" Veronikai Skaisgirienei Utenos naujosiose kapinėse.

1990 m. – stogastulpis Emilijai Pliaterytei (1808–1831) atminti Užtiltėje (Zarasų r.), kryžiai Antalieptės (Zarasų) bei Svėdasų (Anykščių r.) bažnyčių šventoriuose ir Butėnų kaime (Anykščių r.), stogastulpis "Rūpintojėlis" Norkūnų šeimai Utenos kapinėse, stogastulpis "Švč. Marija su kūdikiu" Giedriukui Sadaunykui Utenos kapinėse, stogastulpis broliams Mečislovui, Vladui ir Broniui Kvykliams atminti Šavašų kaime (Zarasų r.).

1991 m. – stogastulpis Maironiui (1862–1932) su Šv. Jurgio, Šv. Jono Nepomuko, Šv. Cecilijos ir Šv. Kazimiero bareljefais Pasandravyje (Raseinių r., kartu su A. Jurkaičiu), stogastulpis elektrikams Zarasuose.

1992 m. – stogastulpis "Jėzus Nazarietis" trims žuvusiems partizanams Kartuvių kalne Vyžuonose (Utenos r.), stogastulpis su Rūpintojėliu 1945 m. žuvusiems Vyžuonų parapijos partizanams Vyžuonų kapinėse.

1994 m. – stogastulpis "Šviesk, Lietuvos saule" Algimantui Žilėnui atminti prie jo sodybos Zarasuose.

1998 m. – stogastulpis "Sūnus" Luknių kaime (Utenos r.), stogastulpis "Sėjėjas" Medinių kaime (Utenos r.).

1999 m. – stogastulpis "Šventoji Šeima, Šv. Kazimieras, Šv. Izidorius ir Švč. Marija" Šventupio kaime (Anykščių r.).

2000 m. – skulptūros "Poseidonas" ir "Orfėjus" Trebone (Čekija), stogastulpis kunigui Petrui Liepai Vyžuonų (Utenos r.) bažnyčios šventoriuje.

2003 m. – stogastulpis "Indraja" Davainių kaime (Zarasų r.).

S. Karanauskas yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos, Kurčiųjų ir Kraštotyros draugijų narys.

Nuo 1958 m. jis dalyvavo daugelyje medžio drožėjų seminarų, plenerų, kūrybinių stovyklų, dirbo su žymiausiais Lietuvos tautodailininkais Antanu Česnuliu, Rimantu Zinkevičiumi, Ipolitu Užkurniu, Anicetu Puškoriumi ir kitais. 2000 m. dalyvaudamas kūrybos seminare Čekijoje, S. Karanauskas per šešias dienas iškalė "Poseidoną", išnyrantį iš jūros, ir dainių "Orfėją", skambinantį lyra, plaukiantį ant linksmo delfino audringomis jūros bangomis.

Nuo 1986 m. jis yra Utenos literatų klubo "Verdenė" narys. Jo posmai ir proza buvo spausdinti laikraščiuose bei kolektyviniuose poezijos rinkiniuose "Suskambusi tyla" (1986 m.), "Eiliavimai" (1996 m.), "Mano uteniškių albumas" (2008 m.), "Verdenės" rinkiniuose (1995, 1999 ir 2003 m.), kurčiųjų kūrybos almanache "Kai tylos per daug" (2004 m.), straipsnių rinkinyje "Po Indrajos dangumi" (2002 m.). Jis parašė vaizdingą apybraižą apie gimtąjį Šaltinių kaimą.

S. Karanausko kūrybos leidiniai:

1997 m. – "Skiedryno dainos" (eilėraščių ir beletristikos rinkinys, sudarė ir redagavo Petras Panavas, iliustruotą jo paties tapytomis pastelėmis, stogastulpių ir drožinių nuotraukomis).

1998 m. – "Dangvyda : eiliuotos lietuvių senojo tikėjimo sakmės" (su autoriaus iliustracijomis).

2003 m. – "Indraja" (mitologinė poema, su autoriaus iliustracijomis).

2007 m. – "Mėnulio ir Saulės vaikai" (poemų rinkinys, su autoriaus iliustracijomis).

2008 m. – "Kalavijas ir žagrė : Baltų tautoms, viešpatavusioms Europoje keturis tūkstančius metų" (eilėraščių rinkinys).

S. Karanauskas buvo apdovanotas Lietuvos valstybine premija (1986 m.) už memorialinį ansamblį Riešės (Vilniaus r.) karių kapinėse, Kultūros ministerijos I laipsnio premija (1976 m.) už stogastulpį M. K. Čiurlionio keliui Varėnos rajone. Jis yra gavęs kasmetinę Utenos rajono kultūros skyriaus premiją už geriausią metų publikaciją ir Utenos rajono savivaldybės kultūros ir meno premiją (1998 m.).

Utenos kraštotyros muziejus sudarė ir išleido albumą "Stasys Karanauskas. Medžio skulptūra" (2005 m.).

Laisvalaikiu skaito, mėgsta sudėtingą literatūrą, bitininkauja, fotografuoja, domisi vaistingaisiais augalais, vegetariška mityba, joga, biolokacija, baltų mandalomis.

Vedė iki 1954 m. Užaugino keturias dukteris: Julė, Laima, Rita, Rasa.