Zenonas PRŪSAS
  Gimimo data: 1921-06-05
Gimimo vietovė: Butėnų k. (Anykščių r.) »

Trumpai:
Miškininkas, ekonomistas, mokslininkas technologas, visuomenininkas

2022-05-16   |   Spausdinti

Tėvai: Augustinas Prūsas (1887–1979) ir Konstancija Žvirblytė-Prūsienė (1895–1975) – žemdirbiai ūkininkai, 1948–1957 m. tremtiniai Irkutsko srityje. Augo keturių vaikų šeimoje su broliu ir dviem seserimis, buvo vyriausias. Seserys: Janina Prūsaitė (1925–2012) – mokslininkė zoologė ir Nijolė Prūsaitė-Petreikienė (1933–2017) – tarnautoja, 1948–1957 m. tremtinė Irkutsko srityje, brolis Juozas Prūsas (g. 1928 m.) – darbininkas, 1948–1957 m. tremtinys Irkutsko srityje.

1928–1932 m. mokėsi Butėnų keturklasėje pradžios mokykloje, savarankiškai pasimokęs įstojo į antrąją gimnazijos klasę ir 1932–1939 m. baigė Utenos gimnaziją. 1939–1941 m. studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijos Miškininkystės skyriuje miškininkystę. Studijuodamas 1940 m. vasarą dirbo tuometinėje Troškūnų miškų urėdijoje, kur pradėjo taikyti daniškąjį medynų ugdymo metodą, buvo Svėdasų valsčiaus matininkas. Miškininkystės studijas 1940 m. perkėlus į Vilnių, tęsė studijas Žemės ūkio akademijos Vilniaus miškininkystės skyriuje, Vilniaus universiteto Matematikos ir gamtos fakultete, o 1943 m. baigė Vilniaus universiteto Miškų mokslų fakultetą, įgijo miškininko išsilavinimą. Studijuodamas jis dirbo faneros sandėlyje, lentpjūvėje ir kitur.

1943–1944 m. Z. Prūsas dirbo Utenos miškų urėdijoje, veikusioje Pavarių kaime (Anykščių r.), girininku be girininkijos, atliko urėdo Jono Kuprionio pavaduotojo pareigas, leisdamas urėdui užsiimti visuomenine ir pedagogine veikla. 1944 m. jis buvo paskirtas Vabalninko (Biržų r.) girininkijos girininku, bet šių pareigų nepradėjo eiti.

Priartėjus Antrojo pasaulinio karo frontui, 1944 m. vasarą Z. Prūsas pasitraukė į Vakarus, 1944–1945 m. gyveno Ulmerfelde (Austrija), 1945 m. rudenį įsikūrė Miunchene (Vokietija), Lohengrino lietuvių pabėgėlių stovykloje. 1945–1948 m. Miuncheno Miškų politikos ir ekonomikos institute jis dirbo asistentu, kartu studijavo miškininkystės ir ekonomikos doktorantūroje. Tuo metu jis parengė ir apsigynė disertaciją "Pabaltijo miškų pramonės pagrindai ir stovis nepriklausomybės laikotarpyje", 1949 m. Miuncheno universitete gavo politikos mokslų daktaro laipsnį.

Gyvendamas Vokietijoje, Z. Prūsas buvo aktyvus ateitininkas, trejus metus dirbo lietuvių studentų ateitininkų centro valdybos sekretoriumi, buvo Kęstučio korporacijos valdybos vicepirmininkas, 1947–1948 m. buvo rytinės amerikiečių zonos lietuvių studentų atstovybės pirmininkas.

1949 m. Z. Prūsas išvyko į JAV, apsistojo Brukline (Brooklyn), paskui trumpai gyveno Great Necke ir Glen Cove (Niujorko valstija), dirbo įvairius fizinius darbus. Negavęs darbo pagal miškininko specialybę, 1951 m. jis persikėlė į Syrakūzus (Syracuse, Niujorko valstija) ir 1952–1955 m. studijavo Syrakūzų universitete popieriaus ir celiuliozės technologiją, baigė studijas miškininkystės ir popieriaus technologijos magistro laipsniu.

Tuo pačiu metu jis toliau dirbo ateitininkų organizacijoje, buvo Vyčių kuopos narys, 1950–1951 m. – Amerikos ateitininkų centro valdybos iždininkas.

Nuo 1955 m. iki gyvenimo pabaigos Z. Prūsas gyveno Čilikote (Chillicothe, Ohajo valstija).

1955–1990 m., kol išėjo į pensiją, jis dirbo popieriaus, kartono ir celiuliozės kompanijoje "Mead Corporation"  Čilikote mokslinių tyrimų skyriuje. 1955–1985 m. jis buvo tyrimų inžinierius, 1985–1990 m. – vyriausiasis tyrimų mokslininkas, vadovavo laboratorijai, tyrusiai didelio našumo celiuliozės gamybos procesus, kol išėjo į pensiją. Jam priklausė kelių išradimų, kaip iš lapuočių medienos pagaminti geros kokybės popierių, 5 JAV ir 1 Kanados patentai.

Jis taip pat dalyvavo JAV lietuvių bendruomenės veikloje, 1958 m. dalyvavo "Dausuvos" sąjūdyje, keletą metų buvo Kolumbuso (Columbus, Ohajo valstija) apylinkės valdybos narys, metus vadovavo šiai valdybai. Jis taip pat buvo Lietuvių katalikų mokslų akademijos Deitono (Dayton, Ohajo valstija) skyriaus valdybos narys, metus buvo jo pirmininkas.

Nusipirkęs žemės sklypą Ohajo valstijoje, Z. Prūsas pasodino 6 tūkstančius įvairių rūšių spygliuočių ir tyrimais įrodė, kad šioje vietovėje geriau auginti lapuočių medžių rūšis.

Z. Prūsas paskelbė mokslinių straipsnių, bendradarbiavo Amerikos lietuvių leidiniuose "Draugas", "Į laisvę", "Girios aidas", buvo Lietuvių enciklopedijos bendradarbis.

Jis parašė ir išleido miškininkystės knygelę "Daniškasis medynų auklėjimas" (1943 m.), memuarų knygą "Dvidešimtojo amžiaus verpetuose : vienos šeimos istorija" (1999 m.), yra knygos "Širdis – Lietuva : Vytautas Antanas Dambrava diplomatinėje tarnyboje" (2000 m.) bendraautoris.

Z. Prūso iniciatyva ir jo asmeninėmis lėšomis gimtosios parapijos centre Svėdasų miestelyje 2009 m. pastatytas paminklas svėdasiškiams, kovojusiems už laisvę (autorius – skulptorius Jonas Jagėla), už šį ir kitus kilnius darbus gimtinei jis buvo įvertintas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės padėka (2009 m.).

Laisvalaikį mėgdavo skirti pasivaikščiojimams gamtoje, daug skaitė, prižiūrėjo paties įveistą mišką.

Vedė 1952 m., žmona Elžbieta Norvaišaitė-Prūsienė (Elizabeth L. Norwesh-Prusas, 1921–2007) – pedagogė. Senatvėje liko našlys. Sūnus Paulius Algis Prūsas (g. 1966 m.).

Mirė 2012 m. balandžio 25 d. Čilikote (Chillicothe, Ohajo valstija, JAV).

Z. Prūsas pristatomas biografinio žinyno "Lietuvos miškininkai" 2-ajame tome (sudarė Gediminas Isokas, 1997 m.), išsami jo biografija pateikta Romualdo Vytauto Rimšos sudarytame rinkinyje "Svėdasai : praeitis ir dabartis : teminis straipsnių rinkinys. T. 1" (2012 m.).