Domicelė TARABILDIENĖ
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Tarabildaitė
Gimimo data: 1912-04-26
Gimimo vietovė: Andrioniškis (Anykščių r.) »

Trumpai:
Dailininkė tapytoja, grafikė, skulptorė, fotomenininkė

2017-02-06   |   Spausdinti

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1912 m. gegužės 9 d.

Seneliai: Motiejus  Tarabilda ir Marijona Česnauskaitė-Tarabildienė, Mykolas Steponavičius (apie 1827 – ?) iš Bareišių ir Domicelė Sankauskaitė-Steponavičienė (apie 1834 – ?) iš Zabelynės. Tėvai: Kazimieras Tarabilda (apie 1870 – ?) iš Raguvėlės – stalius, zakristijonas, ir Julijona Steponavičiūtė-Tarabildienė (apie 1872 – ?) iš Bareišių. Augo jauniausia duktė devynių vaikų šeimoje, bet keturi mirė maži. Seserys: Ona Tarabildaitė-Mickūnienė – žemdirbė, Bronė Tarabildaitė-Šaučiūnienė (1900–1985) ir Julė Tarabildaitė-?, brolis Motiejus Tarabilda. Pusbrolis (tėvo brolio sūnus) Liudas Tarabilda (1916–2004) – tautodailininkas medžio drožėjas.

Tėvams dažnai kraustantis, nuo 1916 m. augo Jočiūnuose (Panevėžio r.), vaikystę praleido ir Troškūnuose, Pienionyse, Juostininkuose. 1924 m. baigė Rukiškio (Anykščių r.) pradžios mokyklą, 1924–1928 m. mokėsi Raguvos (Panevėžio r.) progimnazijoje, 1928–1929 m. – Panevėžio mergaičių gimnazijoje.

Nuo vaikystės, tėvo paskatinta, pamėgo piešti, lipdė iš molio, pasižymėjo meniniais gabumais. 1924 m. Panevėžyje vykusioje apskrities pradžios mokyklų mokinių darbelių parodoje D. Tarabildaitė laimėjo pirmąją vietą.
 
1929–1935 m. ji toliau mokėsi Kauno meno mokyklos skulptūros studijoje pas Juozą Zikarą ir Kajetoną Sklėrių, pateikė gerai įvertintą diplominį darbą "Motinos džiaugsmas" ir baigė ją su rekomendacija tęsti studijas užsienyje.

Mokydamasi ji pradėjo dirbti grafikos srityje, iliustravo keletą knygų vaikams. 1932 m. D. Tarabildienė dalyvavo plakato "Lietuvos aviaklubas" konkurse. 1933 m. ji dalyvavo S. Dariaus ir S. Girėno pašto ženklo konkurse ir jame laimėjo vieną iš pirmųjų vietų, pagal jos projektą 1934 m. buvo išleisti 20 ir 60 centų vertės pašto ženklai su lakūnų portretais.

1937–1939 m. su Švietimo ministerijos stipendija D. Tarabildienė gilino skulptūros žinias Paryžiaus Valstybinėje aukštojoje dekoratyvinio meno mokykloje (Ecole Nationale Superieure des Arts Decoratifs) pas O. Rodeno mokinį profesorių Paul F. Niclausse

Europoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ji sutrumpino ir baigė  trejų metų studijas per dvejus metus, 1939 m. grįžo į Kauną. Vokiečių okupacijos pradžioje priversta palikti Kauną, ji 1941–1945 m. gyveno ir kūrė Ukmergėje. 1940–1941 m. savo piešinius ji spausdino periodinėje spaudoje: "Šluotoje", "Genyje", "Tarybų Lietuvoje".

Karui baigiantis 1944 m. rudenį Ukmergėje įsteigus šio miesto muziejų, paskirtas 1944 m. rugsėjo 1 d., 1944–1945 m. ji dirbo pirmąja šio muziejaus direktore.

1945–1961 m. D. Tarabildienė vėl gyveno ir kūrė Kaune, o vėliau iki gyvenimo pabaigos – Vilniuje.

Dailininkė su savo darbais nuo 1935 m. dalyvavo parodose. Ji iš viso surengė 16 individualių parodų Vilniuje, Kaune, Palangoje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Maskvoje (Rusija, 1954 m.), Indijoje, Vokietijoje.

D. Tarabildienė iliustravo ir apipavidalino apie 200 knygų, daugiausia vaikams ir jaunimui skirtų lietuvių literatūros klasika tapusių leidinių: Petro Cvirkos "Cukriniai avinėliai" (1935 m., kitas leidimas 1940 m.) ir "Nemuno šalies pasakos" (1948 m.), Bronės Buivydaitės "Auksinis batelis" (1936 m.), Kazio Binkio "Jonas pas čigonus" ir "Kiškių sukilimas" (1937 m.), Stepo Zobarsko "Mano tėviškėj" (1934 m.), "Pabėgėlis" (1939 m.), "Ganyklų vaikai ir Gerasis aitvaras" (1940 m.), "Paukščiai ir žmonės" (1940 m.) ir "Per šaltį ir vėją" (1989 m.), Jadvygos Čiurlionytės "Lietuvių liaudies dainos vaikams" (1948 m., kitas leidimas – 1999 m.), Žemaitės "Raštai" (1949 m.), Eduardo Mieželaičio "Kiškio dovanos" (1949 m.), Kristijono Donelaičio "Lakštingala" (1949 m.) ir "Mes vyžoti būrai" (1957 m.), Kazio Borutos "Dangus griūva" (1955 m.), Kosto Kubilinsko "Pumpurėliai" (1956 m.), Maironio "Jūratė ir Kastytis" (1957 m.), Anzelmo Matučio "Miško cirkas" (1958 m.), Kazio Jakubėno "Šimtas vyturėlių" (1971 m.), Vaižganto "Mikutis gamtininkas" (1972 m.), Norberto Vėliaus "Kaip atsirado žemė" (iliustracijos sukurtos 1985 m., išleista 1986 m.) ir daugybę kitų, taip pat ir vadovėlių. 

Dailininkė sukūrė estampų: A. Žmuidzinavičiaus, Žemaitės, K. Donelaičio, J. Jablonskio portretus (1957 m.), ciklus "Komjaunimas Kauno HES statyboje" (1960 m.), "Kolūkio darbai" (1962 m.), "Žvejai" (1968 m.), "Moterys ir jūra" (1970 m.), "Vilniaus universitetui 400 metų" (1979 m.), "Vilniaus motinos" (1981 m.), taip pat ekslibrių, plakatų.

D. Tarabildienė visą gyvenimą tapė, dažniausiai - portretus arba natiurmortus. Žymiausi jos tapybos darbai: "Išlaisvintos moterys" (1945 m.), "Pirmieji iš Rytų" (1945 m.), "Mano šeima" (1946 m.), "Kaunas rudenį" (1950 m.), L. Barysaitės portretas (1956 m.), "Autoportretas" (1958 m.), "Baltos gladiolės" (1957 m.), "Palanga" (1958 m.), "Pumpurėlis" (1958 m.), "Ugninės lelijos" (1960 m.), "Dariukas" (1976 m.), "Liaudies skulptūra" (1976 m.), "Laukų žiedai" (1979 m.), "Gėlės lange" (1980 m.), "Amarilės" (1980 m.).

Ji taip pat sukūrė skulptūrų ir skulptūrinių kompozicijų: etnografinių lietuviškų lėlių kompoziciją "Vestuvės" (1937 m.), skulptūras "Žvejė" (1938 m.), "Adomėlis iš Žemaitijos" (1959 m.). Savitą jos kūrinių ciklą sudaro skulptūrų ciklas "Motinystė". Jų autorei rūpėjo parodyti motinystės esmę, jos intymumą.

D. Tarabildienės grafikai būdingas liaudies grafikos kūrybiškas interpretavimas, emocingumas, dekoratyvumas, konstruktyvi kompozicija. Jos tapybos kūriniai – emocingi, sodraus kolorito, skulptūros – plastiškų formų.

Šalia dailės darbų D. Tarabildienė dar 1930 m. susižavėjo fotografija, jos teikiamomis meninėmis galimybėmis ir pradėjo eksperimentuoti. Tuo metu jis sukūrė autoaktų ciklą: "Niu" (1931 m.), "Niu su gipso modeliu" (1931 m.), "Apmąstymai apie niu žanrą" (1931 m.) ir kitus darbus.
 
D. Tarabildienės nuotraukos išsiskiria įdomiomis, netikėtomis pozomis, besikeičiančiais įvaizdžiais ir vaidmenimis, atributika, humoristinėmis kadro traktuotėmis. Autorė sukūrė įvaizdžius: nuo romantiškos, naivios kaimo mergelės, madonos iki valiūkiškos, "fatališkos" moters. Apie 1000 D. Tarabildienės fotodarbų buvo paskelbta tik po jos mirties.

1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už iliustracijas Kazio Binkio knygai "Jonas pas čigonus" D. Tarabildienė buvo apdovanota aukso medaliu, už etnografinę lėlių kompoziciją "Vestuvės" ji gavo Garbės diplomą. 1938 m. ta pati D. Tarabildienės lėlių kompozicija gavo medalį tarptautinėje dailiųjų amatų parodoje Berlyne (Vokietija).

1940 m. už iliustracijas J. Balio knygai "Šimtas liaudies baladžių" ji buvo apdovanota Valstybės taupomųjų kasų premija.

Už iliustracijas vadovėliui "Gimtasis žodis" ir kitiems vadovėliams 1961, 1962 ir 1965 m. jis gavo SSRS valstybinių konkursų diplomus.

D. Tarabildienei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios meno veikėjos vardas (1962 m.), Lietuvos liaudies dailininkės garbės vardas (1974 m.).

Ji buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija (1972 m.), Tautų draugystės ordinu (1982 m.).

Ištekėjo 1933 m., vyras Petras Tarabilda (1905–1977) – dailininkas grafikas. Liko našlė. Vaikai: Arūnas Tarabilda (1934–1969) – dailininkas grafikas, Giedrė Domicelė Tarabildaitė-Kontvainienė (1935–2013) – architektė, Ramonas Tarabilda (1936–1984), Kazys Rimtas Tarabilda (g. 1943 m.) – dailininkas grafikas, jo žmona Vija Tarabildienė (g. 1942 m.) – dailininkė tapytoja ir grafikė. Anūkai: Saulė Kontvainytė-Piktys (g. 1964 m.) – dailininkė, tekstilės dizainerė, emigrantė JAV, Agnius Tarabilda (g. 1964 m.) – grafikas, knygų iliustratorius, Jorius Tarabilda (g. 1970 m.) – videografikos dizaineris.

Mirė 1985 m. rugsėjo 8 d. Vilniuje. Palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse šeimos kape. Skritulio formos kapavietę juosia akmens plytų takas, kapą ženklina skulptūrinis paminklas – perpjauto cilindro formos rausvo akmens stela, kurioje įkomponuotas medinis kryžius, po juo įrašas: "Petras Tarabilda / 1905.VII.12–1977.III.5 / Domicelė Tarabildienė / 1912.V.9–1985.IX.8".

Išleista Z. Žemaitytės monografija "Domicėlė Tarabildienė" (1973 m.).

D. Tarabildienės 90-mečiui skirti renginiai vyko ir jos gimtinėje Andrioniškyje (2002 m.).

Išleistas D. Tarabildienei skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius – Antanas Rimantas Šakalys, 2012 m.). Dailininkės 100-mečio proga Lietuvos paštas 100 tūkst. egz. tiražu išleido 2 Lt nominalo pašto ženklą su D. Tarabildienės atvaizdu (dailininkė Aušrelė Ratkevičienė), Lietuvos dailės muziejus surengė jubiliejinę parodą "Domicelė Tarabildienė. Kūrybos versmės" Vilniaus paveikslų galerijoje (2012 m. gruodis – 2013 m. sausis).

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centras ir Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius įsteigė Domicelės Tarabildienės premiją, kuri kasmet pavasarį teikiama dailininkui – gražiausios praėjusių metų knygos vaikams ir jaunimui kūrėjui. Šią premiją gavo: Paulius Juodišius už pasakų knygą "Penktadieniais apelsinus sapnuoti draudžiama", Marija  Smirnovaitė, iliustravusi lietuvių liaudies pasakų rinkinį "Aukso kirvukas" (2014 m.), Marius Zavadskis, iliustravęs Jono Mačiukevičiaus "Rozalijus sugrįžo" (2015 m.), Skirmanta Jakaitė, iliustravusi Solveigos Masteikaitės "Lėti ir tylūs dalykėliai" (2016 m.).