JUOSTININKAI
  Gretimos vietovės:
BEČERNINKAI | KIRMĖLIUKAI | LAUKAGALĖLIAI | RUKIŠKIS |

2017-10-14   |   Spausdinti

Kaimas Troškūnų seniūnijoje už 8 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Troškūnų. Per kaimą teka upė Juosta – dešinysis Nevėžio intakas. Įsikūręs abipus krašto kelio Anykščiai–Panevėžys ties jo sankryža su keliu į Raguvą. Ribojasi su Rukiškio, Bečerninkų, Laukagalėlių, Kirmėliukų kaimais ir Panevėžio rajono Jočiūnų kaimu.

Yra 26 sodybos – 71 gyventojas (2001 m.), 63 gyventojai (2011 m.). Priklauso Raguvėlės seniūnaitijai (nuo 2009 m.). Nuo 2011 m. Juostininkuose yra Juostos, Kraštiečių ir Z. Mačionio gatvės.

Manoma, jog kaimo pavadinimas kilęs nuo Juostos upės vardo. Jos ilgis nuo ištakų iš Juostino ežero iki žiočių Pajuostyje (Panevėžio r.) – 50,8 kilometro, vidutinis metinis debitas – 0,82 kub. metrai per sekundę, baseino plotas – 273,3 kv. km.

Šiose vietovėse žmonių gyventa nuo I mūsų eros tūkstantmečio pradžios. Juostininkų kapinėse rasta II a. kapavietė, o Juostos kairiajame krante, prie kelio Juostininkai–Raguva, buvo aptiktas plokštinis griautinis kapinynas, kuriame rasta V–X a. dirbinių.

Juostininkai raštuose pirmą kartą minimi 1610 m. balandžio 10 d. Raguvos (Panevėžio r.) dvaro inventoriuje. 1789 m. balandžio 22 d. sudarytame Troškūnų parapijai priklausančių kaimų generaliniame rejestre minimas Juostininkų kaimas ir dvaras su 16 valstiečių kiemų ir viena karčiama, priklausantis Upytės pavieto maršalkai ponui Straževičiui.

1923 m. kaime buvo 53 sodybos – 320 gyventojų. 1923 m. taip pat minimi Juostininkų vienkiemiai – 14 sodybų, 55 gyventojai. Vienkiemiuose gyveno ir atskira Juostininkų žydų bendruomenė, kuri vertėsi žemdirbyste. Juostininkuose buvo auginama daug linų, gyventojai vertėsi kailiadirbyste, garsėjo geru ir stipriu vietiniu alumi, daug vietinių žmonių uždarbiaudavo Surdegio durpyne arba sakindami pušis. Juostininkai buvo garsūs smagiomis gegužinėmis ir mėgėjiškais vaidinimais, kuriuos 1922-1940 m. rengdavo Kazio Baltušniko įkurta Jaunuomenės švietimo draugija.

Juostininkuose veikė malūnas, tarpukario metais kaime buvo 2 privačios parduotuvės. Pirmąją savo namuose įkūrė ir 1922-1940 m. prekiavo Kazys Baltušnikas, antrąją įsteigė Eleonora (1904–1969) ir Vladas (1902–1964) Mačioniai, pastatę jai specialų pastatą prie pat kaimo kryžkelės. Po Antrojo pasaulinio karo parduotuvę perėmė ir toliau joje priekiavo Troškūnų vartotojų kooperatyvas, 1975 m. pastatęs seno pastato vietoje naują pagal tipinį projektą. 1994 m. Juostininkų parduotuvės pastatas buvo parduotas ir pertvarkytas į privačią Daivos (g. 1967 m.) ir Giedriaus (g. 1971 m.) Žvikų kavinę, kuri veikia iki šiol.

Įkūrus pieninės bendrovę "Ąžuolas", 1926 m. Juostininkuose buvo atidaryta pieninė. Iki 1944 m. Juostininkų pieninėje buvo gaminamas sviestas, o vėliau pienas separuojamas vietoje, o grietinė vežama į Raguvėlės pieninę. Nutraukus gamybą, pieninė buvo pertvarkyta į pieno supirkimo punktą, kuriam 1987–1988 m. pastatytas naujas pastatas.

Apie 1940 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius.

XIX a. pabaigoje Juostininkuose veikė slapta lietuviška mokykla. 1884 ir 1898 m. carinės Rusijos žandarai ją buvo susekę ir uždarę, bet mokykla vėl atsikurdavo.

XX a. pradžioje Juostininkuose mokyklos nebuvo, kaimo vaikai mokėsi Mileikiškiuose arba Rukiškyje. Tik 1943 m. Juostininkų kaime, Alfonso Mačionio (1896–1968) namuose, buvo atidaryta pradžios mokykla kaip antrasis Rukiškio pradžios mokyklos komplektas. Pirmasis jos mokytojas buvo Bronius Žiaunys, dirbęs 1943–1944 m. Iki 1945 m. mokykloje vyko ir tikybos pamokos.

1951 m. mokykla buvo reorganizuota į septynmetę ir išsikėlė į kitas patalpas – nusavintus brolių Simono (1887–1947) ir Vlado (1902–1964) Mačionių bei Juozapo Deveikio (1903–1990) namus. 1962 m. septynmetė mokykla pertvarkyta į aštuonmetę. 1972 m. buvo pastatytas tipinis dviaukštis mokyklos pastatas. Mokyklos direktoriais dirbo pedagogai: 1951–1952 m. – Vaclovas Buinauskas (1923–1981), 1952–1953 m. – Jonas Bernadišius, 1953–1955 m. – Julija Repčienė, nuo 1955 m. – Genovaitė Mušeikytė, vėliau iki 1959 m. – Vytautas Šilaika, 1959–1961 m. – Birutė Vienažindytė, 1961–1964 m. – Stasė Kavolėlytė-Lasienė, 1964–1968 m. – Danutė Inčiūraitė, 1968–1970 m. – Aldona Kuzminskienė, 1970–1971 m. – Regina Mirapolskaitė-Birbilienė, 1971–1974 m. – Vincas Lukša, 1974–1985 m. – Stasė Valiulienė.

Po pertvarkymo 1985–1991 m. vėl veikė tik Juostininkų pradinė mokykla, joje 1985–1991 m. dirbo mokytoja Genė Žemaitytė-Kulbokienė. Ją uždarius, mokyklos pastatas buvo apleistas, paskui privatizuotas ir nugriautas.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Juostininkų buvo ištremti į Sibirą 10 kaimo gyventojų: 1948 m. gegužės 22 d. į Buriatiją – Vladas Mačionis (g. 1928 m.) su motina Veronika Mačioniene (1876–?), kuri mirė tremtyje, ir dukterimis Teofile (g. 1922 m.) ir Salomėja (g. 1928 m.), Emilija Sargautienė (1872–?) ir Juozapas Deveikis (1903–1990); 1949 m. kovo 25 d. į Irkutsko sritį – Stasys Baltušnikas (1888–?), kuris mirė tremtyje, su žmona Agota Baltušnikiene (1901–?) ir dukterimis Vale (g. 1928 m.) ir Alma (g. 1931 m.). 1944 m. gruodžio 24 d. Juostininkų miške apie 300 kareivių užpuolė laisvės gynėjų stovyklą, tačiau šie spėjo pasitraukti. Keršydami jie 1945 m. pavasarį surengė išpuolį ir degino Juostininkų kaimo sodybas, nužudė Leono Kudzevičiaus šeimą – tėvus ir paauglę dukterį.

Iki 1950 m. Juostininkai buvo Raguvos valsčiaus Jočiūnų seniūnijos (1944–1950 m. – apylinkės) kaimas, 1950–1959 m. – Troškūnų rajono Raguvėlės apylinkės kaimas, o nuo 1959 m. iki šiol priklauso Anykščių rajonui. 1959–1963 m. jis buvo Raguvėlės apylinkėje. Nuo 1963 m. sausio 12 d. iki 1986 m. spalio 20 d. kaime veikė Anykščių rajono Juostininkų apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas, jį likvidavus, 1986 m. apylinkė prijungta prie Troškūnų apylinkės.

1949 m. birželį kaimas buvo įjungtas į "Tarybinės Juostos" kolūkį, paskui iki 1954 m. priklausė "Ąžuolo" kolūkiui, 1954–1959 m. – Troškūnų tarybiniam ūkiui, o 1959–1991 m. – Raguvėlės tarybiniam ūkiui, Raguvėlės kolūkiui, kol šis buvo likviduotas. 1960–1968 m. Juostininkuose veikė paukštidė, 1960–1961 m. buvo pasodintas ir Antano Valiulio (?–1988) prižiūrėtas 25 hektarų Juostininkų sodas (išrautas apie 1986 m.).

1959 m. kaime buvo 146, 1970 m. – 188 gyventojai. 1959–1963 m. Juostininkai buvo pradėti plėsti kaip centrinė ūkio gyvenvietė, 1961 m. kaimas buvo elektrifikuotas, čia pastatyta keletas daugiabučių namų, tačiau planams pasikeitus naujakurių statybos Juostininkuose buvo uždraustos.

1959 m. buvusioje eigulio Vlado Sargauto (1871–1947) sodyboje buvo įkurta Anykščių miškų ūkio Juostininkų girininkija, sudaryta iš Troškūnų ir Raguvėlės girininkijos miškų. Jos miškų plotas – 4850 ha (1997 m.), po privatizavimo – apie 2200 ha. Grąžinus girininkijos pastatus turto paveldėtojams, 2000 m. girininkijos administracija persikėlė į jai įrengtas patalpas Juostininkų centre. Juostininkų girininkais dirbo: 1959–1970 m. – Edvardas Kuzminskas, 1970–1971 m. – Romualdas Rimšelis, 1971–1973 m. – Albinas Sabaliauskas, 1973–1978 m. – Povilas Žiukas, 1978–1980 m. – Stasys Stackevičius, 1980–1993 m. – Ričardas Šlenys, 1993–2004 m. – Alfonsas Deresevičius, 2004–2009 m. – Gintautas Baršauskas. 2009 m. Juostininkų girininkija buvo likviduota, jos miško plotus perdavus Troškūnų girininkijai.

Nuo 1992 m. Juostininkuose veikia vienintelė gamybos įmonė – uždarosios akcinės bendrovės "Juostagiris" filialas lentpjūvė.

1951–1985 m. Juostininkuose buvo biblioteka. 1959–1982 m. kaime veikė medicinos punktas, kuriame ilgiausiai – 1962–1980 m. dirbo Eleonora Šepetienė (g. 1925 m.) – mokytojo Petro Šepečio žmona. 1959–1989 m. veikė Juostininkų pašto skyrius.  

Priklauso Troškūnų parapijai. Kapinės veikiančios, 1934 m. Raguvos (Panevėžio r.) klebono Jono Maciejausko rūpesčiu išplėstos ir aptvertos mūrine tvora, jose yra medinė koplyčia. Ją 1935 m. pasistatė Juostininkų kaimo žmonės, 1934 m. nusipirkę išardytos senosios Andrioniškio bažnyčios statybines medžiagas. Koplyčia buvo baigta ir pašventinta 1941 m. birželio 8 d. Šv. Kryžiaus Išaukštinimo titulu, jos viduje yra altoriaus portatelis, nukaltas Raguvoje iš laukų akmens. XX a. antrojoje pusėje koplyčia buvo apleista, bet 1989–1990 m. tuometinio Troškūnų klebono Stasio Kazėno rūpesčiu suremontuota ir vėl naudojama. 2001 m. Zenono Mačionio iniciatyva buvo atkurti originalūs arkiniai kapinių vartai, statyti 1914 m. ir pradėję griūti.

Nuo 1928 m. Juostininkuose žinoma kraštiečių sambūrių tradicija. 1935 m. susibūrę 120 juostininkiečių įsiamžino pirmojoje tokio susitikimo nuotraukoje. Nuo 1973 m. Alfonso Dagelio iniciatyva tokia tradicija buvo atgaivinta, sambūriai rengiami kas 5 metai, į juos susirenka per 100 žmonių. 2010 m. susibūrę juostininkiečiai paminėjo savo kaimo 400 metų jubiliejų ir pastatė šiai datai skirtą paminklinį akmenį su įrašu "Juostininkai 1610–2010".

1989 m. kaimo centre, prie kryžkelės, buvo pastatyti Juostininkų stogastulpiai (autorius – tautodailininkas Aleksandras Tarabilda), vaizduojantys legendinį Juostiną bei du sodiečius: vyrą sėjėją ir moterį su duonos kepalu. 2015 m. juostininkiečių iniciatyva kaime pastatytas stogastulpis iš šių vietų kilusiam vienam pirmųjų Lietuvos knygnešių Stanislovui Mikalojui Račiūgai-Račiukui (autorius – tautodailininkas A. Tarabilda). 

Z. Mačionis sudarė ir išleido kraštotyros monografiją "Juostininkai. Kaimas ir žmonės" (2001 m.).

Juostininkuose 1889 m. gimė Argentinos lietuvių visuomenininkas Jonas Baltušnikas, 1892 m. – visuomenininkas, kultūros organizatorius Kazys Baltušnikas, 1909 m. – Argentinos lietuvių visuomenininkas Juozas Baltušnikas, 1912 m. – kariškis aviatorius Vytautas Jonas Sargautas, 1923 m. –  žurnalistas Alfonsas Dagelis, 1925 m. – žurnalistas Zenonas Baltušnikas, 1927 m. – milicijos pareigūnas ir literatas Robertas Baltušnikas ir žurnalistas Petras Sargautas, 1931 m. – geologė Milda Baltušnikaitė-Valušienė, 1932 m. – pedagogė ir literatė Janina Dačiulytė-Labutienė, 1933 m. – mokslininkas chemikas, kraštotyrininkas Zenonas Mačionis, 1935 m. – kultūros organizatorius Saulius Bronislovas Tarabilda, 1936 m. – architektas Vytautas Strigūnas, 1937 m. – pedagogė ir visuomenininkė Gražina Veronika Janytė-Judickienė, 1938 m. – agronomas Algimantas Antanas Vaičiulis.