Emilija PETRONIENĖ
  Kitos pavardės, slapyvardžiai: Kairytė
Gimimo data: 1896-03-27
Gimimo vietovė: Ažupiečiai, Anykščiai »

Trumpai:
Liaudies dainininkė (altas)

2018-08-07   |   Spausdinti

Seneliai: Pranciškus Kairys (1798–1880) ir Kristina Kiaušaitė-Kairienė (apie 1827 – apie 1900). Tėvai: Feliksas Kairys (1855–1925) – knygnešys, švietėjas, ir Juozapota Rimkutė-Kairienė (1861–1947) – žemdirbė, liaudies dainininkė. Seserys: Veronika Kairytė-Kuliešienė (1888–1944) – liaudies dainininkė, Rozalija Kairytė (1892–1971) – liaudies dainininkė, tautodailininkė, Anelė Kairytė-Bajorienė (1898–1988) – pedagogė, liaudies dainininkė, Monika Kairytė-Jankauskienė (1904–1976) – pedagogė, liaudies dainininkė, brolis Pranciškus Kairys (1890–1956) – emigrantas JAV. Broliai Klemensas Kairys (1883–1887) ir Jonas Kairys (1886–1886) bei sesuo Izabelė Kairytė (1900–1902) mirė vaikystėje. Pusbrolis (motinos  brolio sūnus) Antanas Rimkus (1887–1952) – politikas ir savivaldos organizatorius.

Nuo mažens dirbo žemė ūkio darbus, ganė. Vieną žiemą kartu su seserimi Anele mokėsi skaityti privačiai pas daraktorę Zofiją Baltranaitę, 1907–1910 m. laisvu nuo darbų metu lankė Anykščių rusišką mergaičių pradžios mokyklą, išmoko skaityti ir rašyti. 1910–1914 m. E. Kairytė augo pas gimines Rubikiuose (Anykščių r.) ir Panevėžyje.

Maža būdama, ji pradėjo dainuoti, mokėsi dainų iš motinos. Vėliau dažniausiai dainuodavo, dirbdama įvairius darbus, drauge su seserimis. Su seserimis Rozalija, Anele ir Monika mokėjo ir dainavo Antano Baranausko "Anykščių šilelį".

Kartais su kitomis seserimis E. Kairytė jaunystėje dalyvavo Anykščių jaunimo meno saviveiklos vakarėliuose. Ji vaidino spektakliuose "Ponas ir mužikas", "Pinigėliai", "Iš vienos pusės be ūsų", "Tadas Blinda" ir kituose. Po vaidinimų visada dainuodavo, išmoko daug naujų dainų iš mokytojo Žilvatausko.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje 1914 m. E. Kairytė traukėsi su motina ir seserimis į Rytus, bet pagailėjo namuose liekančio vieno tėvo. Ji grįžo per fronto liniją iš Švenčionėlių ir iki 1918 m. gyveno Anykščiuose su tėvu, tvarkė ūkį.

Apie 1924 m. E. Kairytė trumpai dirbo Antano Žukausko-Vienuolio vaistinėje Anykščiuose. Sukūrusi šeimą, ji apsigyveno Peniankų kaime (Anykščių r.), kur vyras kaip Lietuvos kariuomenės savanoris gavo žemės sklypą, kiek laiko dirbo Anykščių geležinkelio stotyje bufetininke, vėliau vertėsi žemės ūkiu. Išmokusi austi, ji nuaudė daug rankšluosčių ir staltiesių, mokėjo austi dvylikanyčius.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje besitraukiantys vokiečiai sudegino Petronių sodybą, todėl E. Petronienė su vyru apsigyveno pas gimines Anykščiuose, pradėjo dirbti valstybės įstaigose. 1946–1948 m. ji buvo Anykščių ligoninės sanitarė, vėliau dirbo sarge, kol išėjo į pensiją.

E. Petronienė aktyviai dalyvavo Anykščių kultūriniame gyvenime, buvo vakaronių dainininkė, dainavo altu, dažnai koncertuodavo scenoje.

Seserys Kairytės XX amžiuje buvo laikomos talentingiausia Anykščių krašto liaudies menininkų gimine. Jos kartu dainuodavo iki gilios senatvės, jų repertuare buvo daug Anykščių krašto liaudies dainų, sutartinių, taip pat Antano Baranausko, Maironio, Klemenso Kairio dainos ir giesmės.

Lietuvos konservatorijos parengtame ir išleistame plokštelių rinkinyje "Lietuvių liaudies dainų antologija" (1968 m.) yra keturios seserų Kairyčių dainos: "Rieda ratai rateliukai", "Gegutyte, puiki ponia", "Par mužikų ar par ponų" ir "Tu tu tu sadautoj". Šias dainas E. Petronienė 1966 m. įdainavo kartu su seserimis Rozalija Kairyte, Anele Bajoriene ir Monika Jankauskiene.

1968 m. ji papasakojo savo ir artimųjų prisiminimus apie Antaną Baranauską ir Antaną Žukauską-Vienuolį, juos užrašė Teresė Mikeliūnaitė.

Laisvalaikiu skaitydavo, žaisdavo šachmatais, susitikusi su seserimis – dainuodavo.

Susituokė 1926 m. sausio 28 d. Anykščių bažnyčioje, vyras Stanislovas Petronis (1897–1978) iš Paežerių – ūkininkas, visuomenininkas. Vaikai: Vytautas Petronis (g. 1930 m.) – kariškis ir Danutė Petronytė-Keibienė (g. 1935 m.) – bibliotekininkė, kultūros organizatorė.

Mirė 1981 m. vasario 9 d. Ažupiečiuose (Anykščiuose). Palaidota senosiose Anykščių kapinėse Petronių šeimos kape. Kapą ženklina akmeninis paminklas ir metalinis kryžius su saulute, iškaltas įrašas: "Petronis Stasys / 1897–1978 / Petronienė Emilija / 1896–1981".