STRAZDIŠKIS
  Gretimos vietovės:
BALTENIŠKIAI | PILVIŠKIAI (Skiemonių) | SPRAGUITIS | VALANDIŠKIAI | VELYKŪNAI |

2020-12-06   |   Spausdinti

Kaimas Skiemonių seniūnijoje už 15 kilometrų į šiaurės rytus nuo Skiemonių. Ribojasi su Velykūnų, Pilviškių, Valandiškių ir Balteniškių kaimais, Spraguičio viensėdžiu.

Nuo 1977 m. iki šiol kaimas likęs negyvenamas.

Strazdiškio kaimas 1978 m. gegužės 31 d. Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo įsaku buvo išregistruotas iš gyvenamųjų vietovių registro, teritorija priskirta Balteniškių kaimui. Minint Vietovardžių metus, 2019 m. Strazdiškio kaimo vardas ir istorinės ribos atkurtos Lietuvos Respublikos vietovių registro sistemoje REGIA.

XX a. pradžioje viensėdyje buvo 3 sodybos. Čia gyveno Rozalija Strazdienė-Bulotienė su sūnumi Jonu Strazdu, brolis ir sesuo Bronius ir Bronė Strazdai bei Baltakiai: Jurgio, Rapolo šeimos ir Marijona Baltakytė (1906–1944).

Kaimas XX a. pirmojoje pusėje nebuvo skirstomas į vienkiemius, išsaugojo senąją rėžinę žemės dirbimo sistemą iki pat kolektyvizacijos bei savitą kraštovaizdį.

Iki XX a. vidurio Strazdiškis buvo Utenos apskrities Leliūnų valsčiaus kaimas. 1950 m. birželio 20 d. suformavus Anykščių rajoną, kaimas pateko į jo teritoriją. 1950–1954 m. Strazdiškis priklausė Velykūnų apylinkei, 1954–1971 m. – Trumbatiškio apylinkei, 1971–1973 m. – Rubikių apylinkei, 1973–1976 m. – Debeikių apylinkei, nuo 1976 m. – Skiemonių apylinkei.

Pokario kovose 1945 m. žuvo šio kaimo gyventojas Jonas Strazdas – buvo stribų nušautas.

Kaime iki XX a. vidurio buvo žinomos mažesnės vietovės, laukai, kalneliai ir pelkės: Pakumšos, Pradagai, Asvaras, Tarpinės, Varnagrotė, Sakalynas, Statiškės, Dagilynas, Tapalynas, Akmenynas, Šokaunyčia, Ingerkla, Didžioji pieva. Strazdiškyje XX a. pradžioje augo seniausias apylinkėse ąžuolas, vadintas Strazdų ąžuolu, bei garsi Strazdų pušis su gandralizdžiu.

Paskutinieji Strazdiškio gyventojai mirė XX a. 8-ajame dešimtmetyje: Bronė Strazdaitė – 1976 m., Bronius Strazdas – 1977 m. Apie 1977 m. trumpai Strazdiškyje gyveno Rapolas Baltakis (1902–1984), bet vėliau ir jis išvyko į Kauną, kur mirė. Sunykus sodyboms, viensėdžio teritorijoje liko tik dirbami laukai, palaipsniui užaugantys ar užauginami mišku.

Priklausė Leliūnų (Utenos r.) parapijai. Kapinių nebuvo.

Iki 1937 m. Strazdiškyje gyveno Jurgio Baltakio (1899–1974) šeima, joje augo poetas Algimantas Baltakis (g. 1930 m.). Baltakių sodybvietėje išlikę pavieniai uosiai ir senas akmenų mūro šulinys. Strazdiškis kaip literatūrinės piligrimystės kryptis paženklintas meniniais simboliais – mediniais stilizuotais strazdais, kurie rodo kelią į Strazdiškį kelių sankryžose bei saugo sodybvietės šulinį (autorius – Žilvinas Pranas Smalskas, 2019–2020 m.). 

Strazdiškio kaimas įamžintas meniniu akcentu Mačionių kaimo bendruomenės Mačionyse įrengtame Išnykusių kaimų atminties parke (2020 m.).

Poetas Algimantas Baltakis parašė savo vaikystės kaimui skirtą eilėraščių rinkinį "Strazdiškio elegijos" (1979 m.). Kraštotyrininkas Algimantas Jurgis Baltakis straipsnių rinkinyje "Mes iš Leliūnų parapijos : Leliūnai XX amžiuje" (sudarė Algimantas Baltakis, 2002 m.) pristatė savo tėvoniją Strazdiškį. Kraštotyrininkas Jonas Sriubas parengė ir išleido kraštotyros savilaidos leidinį "Strazdiškis : išnykęs kaimas" (2016 m.).