Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau

Apie pirmąjį Pasaulio anykštėnų suvažiavimą – “Aukštaitijos rytas”, Panevėžio krašto laikraštis, 1992 m. liepos 30 d. 

1. Ženklai

  

Kone metru nusekusios Šventosios vagą pirmąsyk šįmet suvilgė fontanų čiurkšlės, įkaitusiame liepos ore spalvindamos vaivorykštę.

Pirmąsyk viešai naudojama architekto Gintauto Navicko sukurtoji Anykščių emblema: stilizuotas bažnyčios ir tilto siluetas. Ji visur: ant miestą papuošusių vėliavėlių, ant proginių gairelių, net specialiai suvažiavimui pagamintas ženklelis su šia emblema.

Per rekordinį laiką – dvi savaites – Kauno “Spindulio” spaustuvė išspausdino “Minties” leidykloje paruoštą solidžią monografiją “Anykščiai. Istorijoje, literatūroje, atsiminimuose”.  Joje – istorikų A. Tylos, D. Butėno, G. Zabielos, E. Rimšos darbai, žymių anykštėnų literatų kūrybos puslapiai.

Pasaulio anykštėnų suvažiavimo dalyviai jau gavo ir Panevėžio “Varsos” spaustuvės dažais dar tebekvepiantį žurnalo “Anykščiai : krašto kultūros istorijos puslapiai. 1992” naujausiąjį numerį.

 

2. Svečiai

Oficialiai jų užsiregistravo apie septynias dešimtis. Organizatorių nuojauta kužda, kad įskaitant ir kuklesniuosius, apie atvykimą nepasiskelbusius, tiesiog pas gimines atvykusius ir kai kuriuos renginius stebėjusius, svečių buvo gerokai per šimtą. Šventė ne vien svečiams – vakarais ir savaitgalį vykusiuose keliolikoje renginių nuolat rinkosi tiek žiūrovų, kad laisvų vietų nebelikdavo. Nesvarbu, kur – koplyčios ar kultūros rūmų salėj, etnografiniam Niūronių klojime ar tiesiog centrinėj miesto aikštėj kas vyktų...

JAV, Kanada, Anglija, Argentina, Vokietija, Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Mažeikiai, Švenčionys, Marijampolė. Rajono tarybos pirmininkas Antanas Gražys tvirtino, kad nėra Lietuvoj miesto, kur negyventų bent vienas anykštėnas. Iš visų didesniųjų, iš visų artimesnių atstovai šventėje dalyvavo.

Vyriausias suvažiavime, 83-uosius pradėjęs Juozas Kaributas iš Los Andželo, gimęs ir augęs Kupiškio rajono Kinderių kaime, bet Anykščiuose mokslus ėjęs ir todėl “suanykštėjęs”. Jam giliausiai į širdį dūrė viešintiškių Klojimo teatro vaidinimas – L. Didžiulienės-Žmonos “Vakaruškos”, nes ir pats jaunystėj panašiai vaidinęs...

Negrynas anykštėnas ir Kalifornijos universiteto profesorius, pirmasis Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Algirdas Avižienis. Bet ir jo čia augta. Tad ir per pastaruosius dvejus metus Lietuvoj jis jau įprastas svečias anykštėnų renginiuose.

Ona Vaitkevičiūtė-Rušėnienė iš Čikagos gimė ir išaugo beturčių anykštėnų šeimoje, vaikystėje glaudėsi pas gerus žmones, nesusikrovė turtų ir Amerikoje, bet užtat išaugino ketvertą vaikų tikrais lietuviais, kurie ir savo šeimose tik lietuviškai bendrauja ir tėvų kalbą geriau nei anglų moka.

Toj pačioj sodyboj, artimiausioj Antano Žukausko-Vienuolio kaimynystėj, gimė ir augo Stanislovas Kėkštas. Rašytojo dukra Laima – buvusi Onos Rušėnienės vaikystės draugė, todėl bičiuliavosi ir du Stasiukais – Žukauskas ir Kėkštas. Savotiškai susiklostė pastarojo likimas: 1940-aisiais, neatsisakęs tapti pirmuoju tarybiniu komisaru Anykščiuose ir nacionalizavęs vieną rimčiausių miesto ūkinių objektų – Karvelio malūną ant Šventosios, vėliau buvo pavarytas kaip nepatikimas ir vos išsisukęs nuo pirmojo prieškarinio trėmimo. Kelis dešimtmečius Kanadoj, Toronte, kaip privačios statybinės firmos savininkas rentęs būstus, šiandien jis ieško ir neberanda Anykščiuose savo jaunystės: sodybos vietoj – gatvės, autobusų stotis, pievose ir arimuose – naujas Šviesos gatvės mikrorajonas.

Gražina Ručytė-Landsbergienė, kartu su vyru – Aukščiausiosios Tarybos pirmininku atvykusi į suvažiavimo įžangą, savo vaikystės namą dar regi. Po karo tik tas Ručių mūrinis dviaukštis ir tebuvo miesto centre bemaž nenukentėjęs. Kartu su Landsbergių šeima į suvažiavimą atvyko ir G. Ručytės tėvo pusbrolis, savo amžių San Franciske nugyvenęs ir senatvėj ketinantis į Lietuvą pargrįžti. Tai bene vienintelis iš svečių, galvojęs apie Anykščius ne tik kaip apie viešnagės vietą, bet likęs garsios šeimos šešėlyje ir net nepristatytas...

Neatvyko į Anykščius nė vienas atstovas iš gana gausios anykštėnų žydų bendruomenės Izraelyje. Tik tos bendruomenės komiteto pirmininkas Mendelis Orlovikas, atsiliepęs į kvietimą, paprašė padėti gėlių ant karo metais žuvusių anykštėnų žydų kapo. Ir suvažiavimo dalyviai pagerbė trijų tūkstančių nužudytųjų vietinių žydų atminimą.

3. Atradimai

Suvažiavimo metu pirmąją savo personalinę parodą Lietuvoje atidarė Bronius Pajarskas. Muziejaus salėje – 55 moderniosios tapybos darbai. Jų autorius čia, prie Šventosios, gimė ir užaugo, po karo dalyvavo rezistencinėje kovoje, paskui, bėgdamas nuo saugumiečių persekiojimo, o ten, pažinęs meno teoriją, pamėgino ir pats tapyti. Jo darbai jau eksponuoti keliose Vakarų Europos šalyse. Vieną būdingiausių savo kūrinių – “Anykščių šilelį” – autorius ketina padovanoti savo gimtinei.

Vienintelė Lietuvos literatūros istorijoje literatų dinastija (A. BaranauskasA. VienuolisR. Šaltenis – S. Šaltenis) pasipildė dar vienui šios iškilios giminės atstovu. Antanas Paulavičius, Anykščių gimnazijos pirmosios laidos abiturientas, iškentęs tremties dešimtmetį, atsivežė į šventę iš Vilniaus pluoštelį eilėraščių. Jo proseniai ir poeto Antano Baranausko senelė Elžbieta Paulavičiūtė buvo to paties medžio šakos...

Nebesulaukė savo kūrinių parodos iš Anykščių kilęs dailininkas Kazimieras Tutkus, tapęs Vilniaus senamiestį, portretus. Nebesulauks anykštėnai ir Monikos Lapinskaitės-Bitlieriuvienės – tik jos drobės, spindinčios vydūniška dvasia, pradžiugino suvažiavimo šeimininkus ir svečius. Užtat jos sesuo Jadvyga Dirvianskienė, atvežusi parodai savo spalvotais pieštukais sukurtus peizažus ir natiurmortus bei žaviuosius ir nepakartojamus dekoratyvinius nėrinius, pati komentavo darbus ir teigė, kad nė vieno nėra dusyk pakartojusi, pati savo nėrimo technologiją sukūrusi.

 

Šventiniuose renginiuose Anykščiuose pirmąsyk buvo pristatytas jaunas anykštėnas solistas, jau tapęs Kauno muzikinio teatro nariu, Tomas Ladiga. Pirmąsyk išgirdo anykštėnai ir Broniaus Gražio, rajono tarybos pirmininko vyriausiojo brolio, balsą, kuris jau ketvirtį amžiaus scenose neskamba, bet kai kas gal girdėjo jį sostinės bažnyčiose.

Ir dar – suvažiavimo dienomis Anykščiuose gimė naujas kamerinis ansamblis “LATERNA MAGICA”. Apie jo įkūrimą paskelbusios aktorė Virginija Kochanskytė, solistė Rita Preikšaitė ir pianistė Alija Bendoraitienė, nors ir nerišamos giminės gijų su Anykščiais, per paskutinį pusmetį jau pateikė anykštėnams keletą savo programų ir susižavėjo koplyčios salės akustinėmis galimybėmis. O Arūnas Sakalauskas, Virginijos Kochanskytės vyras, kuria paminklą Antanui Baranauskui, kurį šį rudenį ketinama atidengti.

4. Staigmenos

Pasaulio anykštėnų suvažiavimo atidarymo dieną stiprių vėjo gūsių neatlaikė ir palūžo vieno iš garsiųjų Anykščių beržų, menančių Antano Baranausko brolių tremtį, viršūnė, palikdamas kamieną su keliomis šakelėmis. Anykštėnams belieka su palengvėjimu atsidusti, kad tai pats didžiausias šventinių dienų nelaimingas įvykis. 

O bene didžiausia staigmena – penktadienio vakarą, kaip tik koplyčios laikrodžiui aidžiai mušant vidurnaktį, prie rojalio sėdo profesorius Vytautas Landsbergis ir skambino L. van Bethoveno “Mėnesienos sonatą”, pradėdamas taip pavadintą muzikos ir poezijos vakarą.

Savo programą anykštėnams ir svečiams pateikė Lietuvoje viešintis folkloro ansamblis “VODAGO” iš Olandijos.

Visiškai atsitiktinai anykštėnų suvažiavimo dienomis į Anykščius atvyko Lietuvos kino studijos režisieriaus Gyčio Lukšo kūrybinė grupė, kuri čia pradėjo filmuoti naujos juostos “Keleiviai” (“Žemės keleiviai”) pirmuosius kadrus.

5. Rezultatai

Pasaulio anykštėnų suvažiavimas įkūrė pasaulio anykštėnų bendriją. Jos pirmininku išrinktas istorijos mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto direktorius Antanas Tyla iškart pareiškė, kad jei ši iniciatyva laikytųsi vien tik noru tą bendriją turėti – ji greit išblėstų. Tad jis ir apibrėžė pirmuosius bendrijos uždavinius: visokeriopai remti paminklų Antano Baranausko gimimo ir mirties vietose – Anykščiuose ir Seinuose – statybą, palaikyti ir skatinti anykštėnų leidybinę veiklą, prikelti iš užmaršties anykštėnų, tiesusių šio krašto kelią į šiandieną, vardus.

Bendrijos vicepirmininkais tapę profesoriai Algirdas Čižas ir Algirdas Avižienis numato ir konkrečius Anykščių ekonominio pagrindo stiprinimo būdus, miesto bendravimo su pasauliu perspektyvą.

Bendrija sieks, kad Lietuvos administracinio perdalijimo planuose ekonominiai motyvai nenustelbtų kultūrinių faktorių ir leistų kurti ateities Anykščius kaip kultūros, pramogų ir rekreacijos centrą Aukštaitijoje.

6. Niuansai

Vienintelė anykštėnų viešnia, nemokėjusi lietuvių kalbos, gimusi ir užaugusi Argentinoje, komersantė Sonia Pajėda, tarė lietuvišką “ačiū” ne tik todėl, kad buvo lygiai nuoširdžiai su “grynais” anykštėnais priimta, bet ir dėl to, kad be žodžių pajuto šiandieninės Lietuvos nusiteikimą, giluminį alsavimą. Šventiniai renginiai, susitikimai, pokalbiai – visa tai žavėjo, jaudino.

Kai prisimeni šventės visumą, lyg ir topteli į galvą, jog anykštėnai iš Lietuvos liko dešimties užjūrio svečių šešėlyje – išskyrus keletą meno ir mokslo atstovų. Belieka tikėtis, kad pasaulio anykštėnų bendrijos aktyvas ras kelią ne tik pas emigravusius kraštiečius, bet ir surinks netoli įsikūrusius. Liko šventėje balta dėme ir Rytuose gyvenantys anykštėnai – jokių žinių apie juos, iš tremties nesugrįžusius ar savo noru išvykusius...

Suvažiavime nesyk prisiminti ir pagerbti visų laikų anykštėnai: ir iškilios asmenybės – literatai, mokslininkai, dvasiškiai. Kol prisimenami jų vardai – tol gyvi jie, tol kartu. Ir apskritai – tegu ir džiugioje šventėje nuolat minėta gyvenimo ir mirties tema, amžina, nepamirštama, neišvengiama.

Tad vertėtų įvardinti ir dar vieną pasaulio anykštėnų suvažiavimo ir bendrijos įkūrimo tikslą: juk reikia, tiesiog būtina, kad ir po dešimtmečio kito visam pasauly rastųsi būrys anykštėnų, jau svetu gimusių, bet žinančių savo giminės anykštietiškąją – pagaliau tiesiog lietuviškąją – kilmę ir ja besididžiuojančių. Kitaip nebus prasminga ir tai, kas šiandien padaryta.

Tautvydas Kontrimavičius  

 
 
    Atgal...