Anykštėnų biografijų žinynas - http://www.anykstenai.lt/asmenys
Aleksas NAVICKAS
2021-08-12

Vardas: Aleksas
Pavardė: NAVICKAS
Gimimo data: 1928-12-25
Gimimo vieta: Pavartyčių k. (Radviliškio r.)

Trumpai:
Ekonomistas, literatas poetas, prozininkas


Tėvai: Gasparas Navickas (1893–1932) ir Anelė Zlatkutė-Navickienė-Bitienė (1901–1987) iš Rubikių – žemdirbiai, pasiturintys ūkininkai, turėjo 15–32 hektarus žemės. Prosenelė (motinos tėvo motina) Rozalija Baranauskaitė-Zlatkienė (1832–1918) – poeto ir vyskupo Antano Baranausko (1835–1902) sesuo. Giminaitis (motinos pusbrolis) Vladas Zlatkus (1905–1935) – kunigas ir visuomenininkas.

Buvo vidurinis vaikas trijų vaikų šeimoje, bet broliai Jonas Navickas (1927–1927) ir Kazys Navickas (1929–1932) mirė vaikystėje. Tėvui anksti mirus, nuo 1934 m. augino patėvis Justinas Bitė (1902–1988) – amatininkas kalvis. 

1936–1940 m. mokėsi Pavartyčių (Radviliškio r.) pradžios mokykloje.

1940–1944 m. A. Navickas nesimokė, dirbo šeimos ūkyje. 1944–1946 m. jis eksternu baigė Šeduvos (Radviliškio r.) progimnaziją, 1946–1949 m. mokėsi Šeduvos gimnazijoje, bet 1949 m. kovo 26 d., vengdamas tremties, iš 7-osios klasės pasitraukė, nebaigęs mokslo, ir su motina išvyko slapstytis į jos tėviškę Rubikiuose.

1949–1950 m. A. Navickas trumpai gyveno Dūkšte (Ignalinos r.), dirbo Dūkšto girininkijoje buhalteriu. 1950–1953 m. jis atliko privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje, tarnavo 16-ojoje Lietuviškojoje divizijoje Vilniuje ir Pabradėje, kur baigė jaunesniųjų vadų mokyklą, tarnybą baigė Gorkyje (dabar – Nižnij Novgorodas, Rusija) kaip artilerijos pabūklo vadas.

1953–1955 m. A. Navickas vėl gyveno Dūkšte (Ignalinos r.) ir dirbo Dūkšto mašinų-traktorių stotyje buhalteriu. Sukūręs šeimą, jis 1955 m. persikėlė į Anykščius ir čia liko iki gyvenimo pabaigos.

1955–1959 m. A. Navickas dirbo Anykščių mašinų-traktorių stotyje buhalteriu-instruktoriumi kolūkinei apskaitai, 1959–1965 m. buvo Anykščių poilsio namų "Šilelis" buhalteris.

Nebaigęs vidurinio mokslo ir sovietinės valdžios persekiojamas dėl tėvų socialinės padėties, jis negalėjo studijuoti aukštojoje mokykloje išsirinktos lietuvių kalbos ir literatūros arba miškininkystės, todėl 1955–1960 m. neakivaizdžiai baigė Klaipėdos buhalterinės apskaitos technikumą, įgijo buhalterio specialybę.

Dirbdamas A. Navickas toliau studijavo ir 1963–1968 m. neakivaizdžiai baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, įgijo mokslinio agronomo ir ekonomisto išsilavinimą, tačiau negavo sovietinės valdžios leidimo dirbti pagal specialybę kolūkyje.

1965–1988 m. jis dirbo Anykščių kelių valdyboje meistru, buvo kelių remonto punkto viršininkas, kol išėjo į pensiją. Du dešimtmečius jis prižiūrėjo apie 150 kilometrų ilgio Skiemonių, Burbiškio, Kurklių ir Svėdasų apylinkių kelių būklę. 1988–1993 m. jis šioje darbovietėje dar dirbo sargu.

Nuo vaikystės A. Navickas domėjosi grožine kūryba, pirmąjį eilėraštį sueiliavo dar nemokėdamas skaityti. Ankstyvoji jo kūryba neišliko – pokario metais siaučiant trėmimams kartu su kitu namų turtu dingo ir jo pirmųjų eilėraščių sąsiuviniai. Sunkiai išgyvenęs šį praradimą, jis kelis dešimtmečius išvis buvo nutolęs nuo meninės kūrybos.

Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio jis vėl rašė eiles, pasižymėjusias jo kartai patraukliu tradiciniu ir sklandžiu eiliavimu bei tematika, taip pat trumpus prozos kūrinėlius, kuriuose derino savo gyvenimiškąją patirtį ir lakią fantaziją.

A. Navickas išleido savo kūrybos knygas:

1997 m. – "Gandro mirtis" (apsakymai, sudarė Birutė Bulotienė, redagavo Rimantas Vanagas, iliustravo Skaidrė Račkaitytė).

1999 m. – "Pirmosios vagos" (eilėraščiai, iliustravo pats autorius, viršelio dailininkė Veronika Dikčiuvienė).

2005 m. – "Artima toluma" (eilėraščiai).

2006 m. – "Eigulio trobelė" (eilėraščiai vaikams, sudarė Algirdas Ražinskas).

2007 m. – "Mano uosis" (eilėraščiai).

2008 m. – "Tarp pradalgių" (eilėraščiai), "Žvilgsniai į praeitį" (novelės, redagavo Kęstutis Arlauskas).

2009 m. – "Atvėsęs židinys" (eilėraščiai).

2011 m. – "Metai – tartum viena diena" (autobiografinė proza ir straipsnių rinkinys).

A. Navicko poezija nuo 1981 m. buvo publikuojama periodikoje, jo eilėraščiai buvo spausdinti rinkiniuose "2005 : Anykščių literatų klubo "Marčiupys" narių kūrybos sutelktinė" (2005 m.), "Išpažįstame šį jausmą ir meile vadiname" (2007 m.) ir "2010 : Anykščių literatų klubo "Marčiupys" narių kūrybos sutelktinė" (2010 m.).

Jis buvo vienas iš pirmųjų 1981 m. pavasarį Anykščiuose pradėjusių burtis literatų, vienas iš pirmųjų Anykščių literatų klubo "Marčiupys" narių (nuo 1986 m.), "Bočių" draugijos Anykščių skyriaus ir "Bočių" literatų klubo narys (nuo 1990 m.).

A. Navickas tapo Anykščių rajono laikraščio "Kolektyvinis darbas" ir Anykščių rajono "Lenino keliu" kolūkio valdybos kasmetinio rašinių konkurso laureatu (1985, 1986 m.). Už apsakymų knygą "Gandro mirtis" jis buvo apdovanotas IX Rytų Lietuvos literatų konkurso pirmąja premija (2005 m.). Už dalyvavimą Nacionaliniame biografijų konkurse "Mano ir mano artimųjų likimas istorijos vingiuose", skirtame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui, jis buvo apdovanotas padėka (2011 m.).

Laisvalaikiu eidavo pasivaikščioti, skaitė, domėjosi medicinine literatūra, sukaupė apie 600 knygų asmeninę biblioteką.

Vedė 1954 m., žmona Birutė Tranelytė-Navickienė (1931–2013) – medikė. Vaikai: Vilma Navickaitė-Burinskienė (g. 1959 m.) – matematikė informatikė, emigrantė Norvegijoje, Sigitas Navickas (g. 1963 m.) – darbininkas, emigrantas Norvegijoje.

Mirė 2011 m. gruodžio 19 d. Anykščiuose. Palaidotas Anykščių naujosiose kapinėse šeimos kape šalia artimųjų – motinos ir patėvio. Kapą ženklina du akmeniniai paminklai – stela ir kompozicija, dviejų spalvų šlifuoto akmens kompozicijoje iškaltas įrašas: "Navickai / Aleksandras 1928–2011 / Birutė 1931–2012". 

Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyrius sudarė A. Navicko personalinį rankraščių ir kitų asmeninių dokumentų fondą F.1, kuriame yra 11 saugomų vienetų, apimančių 1980–2011 m. laikotarpį.