Anykštėnų biografijų žinynas - http://www.anykstenai.lt/asmenys
Antanas ŽUKAUSKAS
2024-02-14

Vardas: Antanas
Pavardė: ŽUKAUSKAS
Kitos pavardės, slapyvardžiai: Vienuolis
Gimimo data: 1882-03-26
Gimimo vieta: Ažuožerių k. (Anykščių r.)

Trumpai:
Rašytojas prozininkas, dramaturgas, vaistininkas, muziejininkas, turizmo organizatorius, visuomenininkas


Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1882 m. balandžio 7 d.

Senelio Jono Baranausko (1828–1904) brolis Antanas Baranauskas (1835–1902) – poetas ir vyskupas. Tėvai: Julijonas Žukauskas (1844–1935) ir Rozalija Baranauskaitė-Žukauskienė (1853–1924) – žemdirbiai, pasiturintys ūkininkai. Užaugo penkių vaikų šeimoje su keturiomis seserimis. Seserys: Emilija Žukauskaitė-Šaltenienė (1874–1957) – žemdirbė, Konstancija Žukauskaitė-Pavilonienė (1885–1970) – tarnautoja, verslininkė, Teofilė Žukauskaitė (1888–1962) – namų šeimininkė ir Rozalija Žukauskaitė-Navikienė (1890–1965) – žemdirbė. Seserys Ona Žukauskaitė (1876–1877), Julijona Žukauskaitė (1878–1879) ir Marijona Žukauskaitė (1880 – apie 1891) bei brolis Julijonas Žukauskas (1884–1884) mirė vaikystėje.

Giminės: pusseserė (tėvo sesers duktė) Juozapota Rimkutė-Kairienė (1861–1947) – liaudies dainininkė, dukterėčia (sesers Konstancijos duktė) Bronė Pavilonytė-Kazokaitienė (1915–2012) – pedagogė, muziejininkė, sūnėnai: (sesers Emilijos sūnūs) Rapolas Šaltenis (1908–2007) – pedagogas ir rašytojas, Pranas Šaltenis (1904–1935) – jūrininkas, (sesers Konstancijos sūnus) Juozas Pavilonis (1911–1999) – žemėtvarkininkas matininkas, kiti giminaičiai: (motinos pusbrolis) Vladas Zlatkus (1905–1935) – kunigas, (sesers Rozalijos anūkas) Vytautas Leščius (1952–2013) – sporto organizatorius, (sesers Emilijos anūkas) Arvydas Šaltenis (g. 1944 m.) – dailininkas tapytojas, dailės pedagogas, antrosios eilės pusbrolis Antanas Rimkus (1887–1952) – politikas ir savivaldos organizatorius, antrosios eilės pusbrolio sūnus Antanas Patamsis (1908–1996) – fotografas, verslininkas, emigrantas JAV.

1882 m. kovo 29 d. Anykščių bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Pranciškus Ubartas, krikštatėviais buvo Antanas Ražanas ir Marijona Meškauskaitė.

Nuo 1894 m. augo pas senelius Ažupiečių kaime šalia Anykščių, 1894–1895 m. mokėsi Anykščių valsčiaus pradžios mokykloje rusų dėstomąja kalba. 1895–1900 m. toliau mokėsi Liepojos (Latvija) gimnazijoje, kur baigė 4 klases. Mokydamasis jis priklausė lietuvių gimnazistų savišvietos būreliui, kurį 1896 m. suorganizavo Jonas Biliūnas.

Gavęs iš Pelikso Bugailiškio lietuviškų atsišaukimų, 1900 m. birželio 29 d. kartu su mokslo draugu Antanu Strazdu A. Žukauskas juos išmėtė per Petrinių atlaidus Leliūnuose (Utenos r.) ten susirinkusių žmonių minioje.

Atsisakęs stoti į kunigų seminariją, jis neteko tėvų ir giminaičio vyskupo A. Baranausko finansinės paramos tolimesnėms studijoms, todėl turėjo palikti mokslą ir pradėti savarankiškai gyventi. 1900–1903 m. A. Žukauskas dirbo mokiniu Maskvos (Rusija) Keizerio vaistinėje, išlaikęs egzaminus, gavo provizoriaus padėjėjo kvalifikaciją. 1903 m. jis dalyvavo ką tik susikūrusios Maskvos lietuvių šelpimo draugijos veikloje. Maskvoje jis susidomėjo rusų literatūros klasika, daug skaitė, sekdamas Antonu Čechovu, ir pats pradėjo rašyti.  

1903 m. A. Žukauskas išvyko į Kaukazą atlikti privalomos vaistininko padėjėjo praktikos ir 1903–1905 m. dirbo vaistinėse – iš pradžių 1903 m. trumpai Železnovodske (Rusija), paskui 1903–1905 m. Ferdinando Oteno vaistinėje Tbilisyje (Gruzija) vaistininko padėjėju, priklausė vaistininkų profsąjungai.

1905 m. Tbilisyje jis įsitraukė į revoliucinį judėjimą, sausio 21 d. dalyvavo politinėje demonstracijoje Tbilisyje, už tai buvo suimtas ir du mėnesius kalintas Metecho tvirtovėje. Kovo mėnesį paleistas jis išvyko į Vladikaukazą (Rusija) ir ten iki 1907 m. dirbo A. Knapo vaistinėje vaistininko padėjėju. Ten, sužavėtas gamtos grožio, jis parašė pirmąsias Kaukazo legendas.

1907 m. vasarą A. Žukauskas po ilgesnės pertraukos lankėsi Lietuvoje ir Anykščiuose.

1907 m. rudenį grįžęs į Maskvą, 1907–1914 m. jis dirbo V. K. Fereino vaistinėje – tuo laiku didžiausioje Europoje. Tuo pačiu metu 1907–1910 m. Maskvos universitete jis studijavo farmaciją ir 1910 m. įgijo provizoriaus išsilavinimą, kartu klausė ir literatūros paskaitų A. L. Šaniavskio liaudies universitete. Maskvoje A. Žukauskas dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, bendradarbiavo "Aušrinės" žurnale, 1911 m. kartu su kitais lietuviais farmacininkais Maskvoje pradėjo leisti laikraštį "Farmaceutų reikalai" ir buvo pirmųjų jo numerių redaktorius, materialiai rėmė leidybą. Antrajame to laikraščio numeryje Liūno slapyvardžiu jis paskelbė straipsnį "Lietuvos farmaceutas ir jo uždaviniai", publikavo ir beletristikos kūrinius.

1909 m. lankydamasis Lietuvoje, jis parašė labiausiai žinomą savo apsakymą "Paskenduolė", kuris pripažintas jo realizmo šedevru.

1914–1918 m. A. Žukauskas gyveno Maskvoje ir dirbo nukentėjusių nuo karo lietuvių šalpos komitete. 1914 m. jis buvo pasirengęs atidaryti privačią vaistinę Kuliuose (Plungės r.), bet kilus Pirmajam pasauliniam karui šio sumanymo atsisakė, likdamas gyventi Rusijoje. 1916 m. jis bandė atidaryti privačią vaistinę, bet šio sumanymo neįgyvendino. 

1918 m. A. Žukauskas grįžo į Lietuvą, kartu su kitais vaistininkais Vilniuje įsteigė vaistų sandėlį. Paskui jis laikinai apsistojo Anykščiuose, svainio Juozapo Pavilonio namuose, ir 1918 m. vasarą kartu su Skiemonių vaistinės vedėju Juozu Adomėnu įkūrė "Provizoriaus A. Žukausko ir J. Adomėno bendrovės vaistinę", 1918 m. gruodį atidarė ją J. Pavilonio namų antrajame aukšte, 1918–1919 m. pats joje dirbo vaistininku. Tuo metu tai buvo vienintelė Anykščių vaistinė, nes anksčiau veikusi Kazimiero Hopeno vaistinė per karą 1915 m. buvo sudegusi.

1919 m. pradžioje bolševikams užėmus Anykščius, A. Žukauskas 1919 m. gegužę buvo areštuotas kaip įkaitas, bet pabėgo ir, palikęs vaistinėje tvarkytis vieną J. Adomėną, apsigyveno Kaune. Nuo 1919 m. jis dirbo Spaudos biure, buvo "Lietuvos" laikraščio karo korespondentas, 1920 m. redagavo žurnalą "Veja", kol jis bankrutavo, vėliau dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje. 1920 m. kovo 14 d. įsteigus Lietuvių meno kūrėjų draugijos Literatūros sekciją, jis buvo išrinktas jos sekretoriumi.

Nuo 1922 m. iki gyvenimo pabaigos A. Žukauskas su pertraukomis gyveno Anykščiuose.

1922 m. rudenį tik per teismą jis pasidalijo bendrovės turtą, perėmė iš J. Adomėno savo žinion privačią vaistinę ir 1922–1935 m. buvo jos vedėjas. Tik 1929–1930 m. jis buvo savo vaistinę išnuomojęs, išvykdamas į Vakarų Europą. 1922 m. jis perkėlė vaistinę į pirmąjį J. Pavilonio namo aukštą, o 1928 m. pasistatė jai atskirą mūrinį namą Anykščių centre, kuriame jo privati vaistinė veikė 1929–1940 m. 1929–1932 m. jis trejiems metams buvo pasitraukęs iš tiesioginės farmacinės veiklos, išnuomodamas savo vaistinę provizoriui Ignui Augevičiui, vėliau nuo 1935 m. paliko vaistinę samdomiems darbuotojams.

Spręsdamas įvairius farmacijos klausimus, jis bendravo su žymiausiais Lietuvos Respublikos farmacininkais, 1925 m. pasiūlė įsteigti vaistininkų Garbės teismą, kurio nariu ir pats buvo išrinktas. Nuo 1932 m. jis buvo Lietuvos vaistininkų draugijos Garbės narys. A. Žukauskas bendradarbiavo "Farmacijos žiniose", kur siūlė medicininius preparatus vadinti lietuviškais vardais, kritikavo nešvarią konkurenciją, dvigubas kainas, siūlė vaistininkams draugiškai sugyventi.

Po vaistinių nacionalizacijos 1940 m. spalį netekęs vaistinės, jis paliko joje dirbti nuo 1935 m. samdomo vedėjo pareigas ėjusį Nochimą Dimontą ir persikėlė į Kauną. Grįžęs į Anykščius 1941 m. rudenį, 1941–1944 m. jis vėl dirbo savo buvusios vaistinės vedėju. Kai 1944 m. tas namas per bombardavimą buvo sugriautas, A. Vienuolis pasitraukė iš farmacininko veiklos.

1929 m. jis ruošėsi studijuoti Leipcigo (Vokietija) universitete, kiek laiko gyveno Italijoje. Tuo metu sukūrė romaną "Viešnia iš šiaurės", kurį pats labai mėgo. 

1940–1941 m. sovietinės okupacijos laikotarpiu A. Žukauskas skaudžiai nukentėjo: buvo nacionalizuota jo vaistinė, sūnus Stasys ištremtas į Sibirą. Gelbėdamas sūnų, antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu jis buvo priverstas atiduoti valstybei literatūrinę duoklę: pagal marksistinę ideologiją parašė apysaką "Išdukterė" (1945 m.) ir romaną "Puodžiūnkiemis" (1945–1949 m.).

Bendradarbiaudamas su dr. J. Basanavičiumi ir prof. E. Volteriu, A. Žukauskas-Vienuolis padarė pradžią Anykščių krašto archeologiniams tyrinėjimams. Jis iškėlė klausimą apie Mindaugo sostinės Vorutos lokalizaciją.

A. Žukauskas-Vienuolis 1927 m. gegužės 1 d. Anykščiuose įkūrė Antano Baranausko muziejų – pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje. Jis išsaugojo savo giminaičio vyskupo A. Baranausko klėtelę, statytą 1826 m., poeto ir jo giminės daiktus, knygas, šeimos relikvijas. Klėtelėje A. Žukauskas-Vienuolis priimdavo ekskursijas, rūpinosi klėtelės ir eksponatų apsauga, anykštėnų rašytojų atminimo įamžinimu.

1944–1945 m. jis buvo Anykščių gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytojas.

1945 m. A. Žukauskas-Vienuolis buvo paskirtas A. Baranausko muziejaus direktoriumi ir šias pareigas ėjo iki gyvenimo pabaigos. Jo rūpesčiu A. Baranausko klėtelei buvo pastatytas apsauginis gaubtas, pradėti Jono Biliūno memorialinės sodybos pritaikymo muziejinei veiklai darbai, įamžinta J. Biliūno perlaidojimo vieta ant Liudiškių kalvos. Anykščių Šv. Mato bažnyčioje jo rūpesčiu ir lėšomis 1957 m. buvo pastatytas marmurinis A. Baranausko biustas (autorius – skulptorius Henrikas Rudzinskas).

Iki Antrojo pasaulinio karo Anykščiuose A. Žukauskas-Vienuolis dalyvavo Lietuvos Šaulių sąjungos kūrime, taip pat J. Basanavičiaus draugijos veikloje, skaitydavo paskaitas. Jis dalyvavo ir J. Biliūno vardo draugijoje, kuri rūpinosi J. Biliūno atminimo įamžinimu. Remdamas skautybę, 1934 m. liepos 7–9 d. jis dalyvavo Vyriausiojo skautų štabo organizuotame pirmajame žygyje baidarėmis Nemunu nuo Alytaus iki Kauno. 1923 m. jis buvo išrinktas Centro Komiteto Kaune Klaipėdos kraštui remti Anykščių skyriaus prezidiumo narys, iždininkas.

Po Antrojo pasaulinio karo jis tris kartus buvo išrinktas LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatu (1947–1951, 1951–1955 ir 1955–1957 m., iki gyvenimo pabaigos), 1956 m. šios Tarybos sesijoje griežtai pasisakė prieš Vilniaus krašto lenkinimą ir lietuviškų mokyklų uždarymą. Jis rėmė iš tremties grįžtančius inteligentus, padėjo Kaziui Inčiūrai ir Juozui Keliuočiui.

Jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (1940–1941 m. ir nuo 1945 m. iki gyvenimo pabaigos) bei Lietuvos rašytojų draugijos narys (1941–1944 m.). Jis buvo 2-ojo sąjunginio sovietinių rašytojų suvažiavimo delegatas, atstovavęs Lietuvai (1954 m.).

Nuo 1907 m. A. Žukauskas pasirinko literatūrinį Vienuolio slapyvardį, kuriuo ir pasirašinėjo visą savo kūrybą.

Svarbiausi A. Žukausko-Vienuolio kūriniai ir jų leidimai:

1908 m. – "Amžinasis smuikininkas" (legenda).

1910 m. – "Grįžo" (vaizdelis), "Užkeiktieji vienuoliai" (legenda, kiti leidimai: 1950, 1964, 1978 m.).

1911 m. – "Paskutinė vietelė" (1911 m.).

1912 m. – "Pati" (apsakymas), "Kūčių naktį" (apsakymas), "Užžėlusiu taku" (apsakymas).
 
1913 m. – "Beždžionės" (apsakymas), "Paskenduolė" (apsakymas, kiti leidimai:
1933, 1949, 1962, 1982 m.). 

1914 m. – "Šio svieto niekniekių niekniekiai" (apysaka). 

1919 m. – "Ąžuolas" (apsakymas), "Kaukazo legendos".

1920 m. – "Keturi monologai".
 
1922 m. – "Inteligentų palata" (apysaka).

1925 m. – "Vėžys" (apysaka).

1932 m. – "Kryžkelės" (istorinis romanas, kiti leidimai: 1937, 1945, 1952, 1963 m.).

1933 m. – "Viešnia iš Šiaurės" (romanas, kiti leidimai: 1938, 1957, 1989, 2018 m.).

1935 m. – "Ministeris" (romanas).
 
1937 m. –  "Nemigo naktys" (apsakymai), "1831 metai" (istorinė drama).

1940 m. – "Žemę dalija" (apybraiža).

1945 m. – "Išdukterė" (apysaka ir apsakymai, kitas leidimas – 1975 m.).

1946 m. – "Užžėlusiu taku" (novelės).

1951 m. – "Apsakymai".

1952 m. – "Puodžiūnkiemis" (romanas, kiti leidimai: 1961, 1966, 1970, 1977 m.).

1957 m. –  "Iš mano atsiminimų" (memuariniai apsakymai, kiti leidimai: 1981, 1982 m.), "Padavimai ir legendos" (kiti leidimai: 1971, 1982 m.).

Po rašytojo mirties sudaryti ir išleisti jo kūrinių rinkiniai:

1962 m. – "Astronomas Šmukštaras" (apsakymai ir atsiminimai). 

1964 m. – "Prieš dieną. Kryžkelės" (romanai, kitas leidimas – 1971 m.).

1969 m. – "Amžinasis smuikininkas" (apsakymai, apysakos, legendos).

2011 m. – "Grįžo" (prozos rinktinė, pirminių tekstų rekonstrukcija serijoje "Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius").

2019 m. – "Iš karo korespondento užrašų" (reportažai ir grožinė kūryba Lietuvos Nepriklausomybės 1919–1920 m. kovų tematika).

A. Žukausko-Vienuolio raštų rinkiniai buvo išleisti 1920–1944 m. – 12 tomų, 1953–1955 m. – 7 tomai, 1959 m. (rinktinė), 1960 m. (rinktinė) ir 1985–1988 m. – 6 tomai.

Jo kūriniai išleisti, išversti į latvių (1923, 1965 m.), rusų (1953, 1960, 1963, 1982, 1986 m.), estų (1957 m.), ukrainiečių (1957 m.), lenkų (1958 m.), kartvelų (1963, 1982, 2018 m.) kalbas.

Jis taip pat parašė straipsnių, įvairiu laiku reikšmingai populiarinusių Anykščių krašto istorijos paveldą: "Senovės liekanos" (1908 m.), "Apie Karalienės liūną" (1910 m.), "Poetas vyskupas Antanas Baronas-Baranauskas" (1932 m.), "Iš mano atsiminimų apie Joną Biliūną" (1938–1939 m.), "Kultūros paminklų apsaugos klausimu" (1950 m.), "Takas į Jono Biliūno kapą niekuomet neužžels" (1953 m.).

Nepriklausomoje Lietuvoje A. Žukauskas-Vienuolis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1938 m.), Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių žvaigždės ordinu (1937 m.) ir Šaulių žvaigždės medaliu (1939 m.).

Jam buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio meno veikėjo vardas (1947 m.) ir Lietuvos SSR liaudies rašytojo vardas (1957 m., pirmasis Lietuvos SSR rašytojas, kuriam suteiktas šis garbės vardas). Jis taip pat buvo apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu (1950 m.) ir Lenino ordinu (1954 m.), medaliu "Už šaunų darbą" (1946 m.).

Laisvalaikiu mėgo keliauti: pėsčiomis po Anykščių apylinkes, apvažiuoti ir apeiti anksčiau lankytas vietas. 1951 m. jis keliavo po Kaukazą, lankydamasis tose vietovėse, kur buvo gyvenęs prieš pusę šimtmečio.

Susituokė 1913 m. birželio 9 d. Maskvos (Rusija) Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, žmona Sofija Jackūnaitė-Žukauskienė (1894–1977) – tarnautoja, gydytoja odontologė, vertėja. Šeimos  ryšius nutraukė 1918 m., oficialią teisę išsiskirti gavo 1922 m. Sūnus Stasys Žukauskas (1914–1992) – vaistininkas, 1941–1945 m. politinis kalinys.

Vėl susituokė 1924 m. vasario 22 d. Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje (santuoką palaimino Juozas Tumas-Vaižgantas), žmona Leokadija Ermušaitė-Žukauskienė (1896–1971) – raštinės tarnautoja. Civilinė santuoka įregistruota 1940 m. rugsėjo 5 d. Duktė Laima Žukauskaitė-Ruigienė (1925–2012) – vaistininkė, švietėja, lietuvybės saugotoja. Nuo 1943 m. įdukra (Sofijos Žukauskienės duktė) Sofija Žukauskaitė-Kuznecovienė (1927–2014). Pokario metais šeimoje augo globotinės: 1943–1959 m. – Galina Antipova (1936–1998), 1949–1954 m. – Sofija Baranauskaitė-Stankevičienė (1929–2016), 1950–1957 m. – Rita Ruigytė-Praninskienė (g. 1948 m.) ir 1948–1950 m. – Bronė Žeimytė-Budriūnienė (1939–2011) bei 1953–1954 m. – globotinis Beržas Ruigys (1946–2015).

Mirė 1957 m. rugpjūčio 17 d. Anykščiuose. Vykdant testamentinę valią, palaidotas savo sodyboje Anykščiuose. Kapą ženklina vietinio raudono granito antkapinis paminklas (projekto autorius architektas Vytautas Gabriūnas, 1961 m.) su iškaltu kryžiumi ir įrašu "A. Vienuolis / 1882–1957". Kapas yra Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registro objektas (nuo 1993 m., kodas 10477), istorinis memorialinis nacionalinės reikšmės paminklas.

1958 m. A. Žukausko-Vienuolio name, esančiame šalia A. Baranausko klėtelės, buvo įkurtas A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. 1982 m. ant šio namo sienos, A. Vienuolio g. 2, buvo atidengta atminimo lenta su bareljefu ir įrašu lietuvių ir rusų kalbomis: "Šiuose / namuose / 1926–1957 / gyveno / ir kūrė / Antanas / Vienuolis" (autoriai – skulptorius Petras Aleksandravičius ir architektas Vytautas Gabriūnas). A. Vienuolio namas yra Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registro objektas (nuo 1993 m., kodas 10476), istorinis architektūrinis nacionalinės reikšmės paminklas. Nuo 2015 m. trys nacionalinės reikšmės paminklai (A. Baranausko klėtelė, A. Vienuolio namas ir jo kapas) sujungti į vieną nacionalinės reikšmės paminklų kompleksą (kodas 38500). Muziejuje saugomas gausus A. Žukausko-Vienuolio paveldo daiktinis ir dokumentinis fondas.

Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas A. Žukausko-Vienuolio asmeninis fondas (F79), kuriame sukaupti 1904–1957 m. laikotarpio dokumentai. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas A. Žukausko-Vienuolio asmeninis dokumentų fondas (F 34), kuriame sukaupti 1905–1972 m. laikotarpio dokumentai, iš viso 18 saugomų vienetų. Kiti jo dokumentai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos rankraštyne bei Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune.

A. Vienuolio gimtosios sodybos vieta Ažuožeriuose prižiūrima kaip kultūros istorijos paminklas, ji paženklinta želdiniais ir stogastulpiu, vaizduojančiu rašytojo kūrybos herojus (autoriai – medžio drožėjas Juozas Grabauskas ir kalvis Petras Raudys, 1976 m., restauravo medžio drožėjas Robertas Matiukas, 2011 m.).

Kaune, Žaliakalnyje, ant namo P. Višinskio g. 8/3, 1975 m. atidengta memorialinė lenta su bareljefu: "Šiame name 1933–1947 m. su pertraukomis gyveno Antanas Vienuolis-Žukauskas". Nuo 2001 m. jame veikia Kauno Jono Jablonskio gimnazijos istorijos-etnografijos muziejus ir rašytojo A. Vienuolio memorialinė ekspozicija.

Namas Tbilisyje (Gruzija), kuriame XX a. pradžioje veikė F. Oteno vaistinė ir iki 2022 m. vis dar veikė vaistinė, pažymėtas memorialine lenta su užrašu gruzinų ir lietuvių kalbomis: "1903–1905 metais / šioje vaistinėje dirbo / lietuvių literatūros / klasikas / Antanas Vienuolis-Žukauskas".

Senoji Platelių (Plungės r.) vaistinė, Ežero g. 3, kur XX a. 2-ojoje pusėje dirbo A. Vienuolio sūnus Stasys Žukauskas, pažymėta memorialine lenta su įrašu: "Šiame name / 1951–1957 metų / vasaromis ilsėjo / klasikas / Antanas- / Vienuolis / Žukauskas".

Gatvė Anykščiuose, kurioje gyveno rašytojas, pavadinta A. Vienuolio vardu, jo vardu vadinama gatvelė Ažuožeriuose (Anykščių r.). A. Vienuolio-Žukausko vardas taip pat suteiktas gatvėms Baisogaloje (Radviliškio r.), Kuršėnuose (Šiaulių r.), Pakruojyje, Panevėžyje, Ukmergėje ir Vilniuje, gatvei ir skersgatviui Šventupėje (Ukmergės r.). 

A. Žukausko-Vienuolio vardas buvo suteiktas Vilniaus 1-ajai vidurinei mokyklai (1957 m.). 2000–2005 m. ji buvo Vilniaus Antano Vienuolio gimnazija, 2005–2015 m. – Vilniaus Antano Vienuolio pagrindinė mokykla, nuo 2015 m. – Vilniaus Antano Vienuolio progimnazija. Antano Vienuolio vardu pavadinta Anykščių 2-oji vidurinė mokykla (1982 m.), 1997–2013 m. ji buvo Anykščių Antano Vienuolio gimnazija, nuo 2013 m. – Anykščių Antano Vienuolio progimnazija.

Rašytojo A. Vienuolio biustus sukūrė skulptoriai Petras Aleksandravičius (gipsas, 1947 m., ir bronza, 1948 m.) ir Antanas Aleksandravičius (1953 m.), skulptūrinį portretą – Konstantinas Bogdanas (1973 m.), portretinus bareljefus – Kazys Varnas ir Leonas Žuklys, jo portretus nutapė  Adomas Varnas (1931 m.), Rimtas Kalpokas (1936 m.), Augustinas Savickas (1954 m.), Justinas Vienožinskis (1954 m.).

Minint rašytojo 100-ąsias gimimo metines, 1982 m. Anykščiuose pastatytas paminklas A. Žukauskui-Vienuoliui (autoriai – skulptorius Petras Aleksandravičius ir architektas Vytautas Gabriūnas, bronza ir granitas, 1981 m.). Šio paminklo modelis (autorius – skulptorius Petras Aleksandravičius, tonuotas gipsas, 1979 m.) saugomas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje Anykščiuose.

Vilniuje, Literatų gatvės meno projekte, jam dedikuoti du kūriniai: Ventos Jankauskaitės portretinė miniatiūra ir Agnės Šemberaitės miniatiūra "Užkeiktųjų vienuolių" motyvais.

Išleistos knygos apie rašytoją: Janinos Žėkaitės monografija "Antanas Vienuolis" (1956 m.), "Atsiminimai apie Vienuolį" (1963 m.), Juozo Stonio monografija "A. Vienuolio realizmo problemos, 1917–1940" (1966 m.), "Antanas Vienuolis literatūros moksle ir kritikoje" (1980 m.), "Antanas Vienuolis" (1982 m.), rašytojo 100-mečio proga Stasio Lipskio sudarytas straipsnių rinkinys "Antanas Vienuolis šiandien" (1984 m.), Bronės Katinienės "Atodairų vasara : atsiminimai apie Antaną Vienuolį" (2002 m.),  Rasos Bražėnaitės sudarytas rinkinys "Atsiminimai apie Antaną Žukauską-Vienuolį" (2002 m.), Onos Sedelskytės "Užuožerių Antaniukas : vaizdeliai iš A. Vienuolio vaikystės" (1967 m., kitas leidimas – 2002 m.), Vidos Zasienės sudarytas biografinis albumas "Antanas Žukauskas-Vienuolis : iš muziejaus rinkinių" (2007 m.), Stasio Lipskio biografinė apybraiža "Tarp šlovės ir ašarų : biografinė knyga apie žymaus lietuvių rašytojo Antano Vienuolio gyvenimo dramą" (2020 m.).

Inga Liepaitė ir Antanas Verbickas sudarė ir išleido dokumentų rinkinį "Per tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris" : Antano Vienuolio-Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinis palikimas : šaltinių publikacija" (2019 m.).

Monografijas apie A. Žukausko-Vienuolio gyvenimą ir kūrybą parašė ir išleido J. Žėkaitė (1955 m.) ir J. Stonys (1982 m.). Biografines apybraižas "A. Vienuolio gyvenimo pėdsakais" (1982 m.) ir "Tikras netikras A. Vienuolis" (1994 m.) parašė ir išleido rašytojo sesers sūnus pedagogas Rapolas Šaltenis. A. Žukausko gyvenimas ir veikla pristatyta Reginos Stonkutės-Žukienės ir Anatolijaus Kostiukevičiaus sudarytame žinyne "Žymiausi Lietuvos farmacininkai" (leidinio "Lietuvos farmacija" I tomas, 1998 m.) ir R. Stonkutės-Žukienės žinyne "Lietuvos farmacininkų erškėčių keliai" (leidinio "Lietuvos farmacija" II tomas, 2002 m.).

A. Vienuolio kūriniai vaidinami teatrų scenose: istorinė drama "1831-ieji metai" pastatyta Valstybės teatre Kaune (režisierius Stasys Pilka, 1939 m.), istorinė pjesė "Tvirtovė" – Kauno dramos teatre (režisieriai Antanas Sutkus ir Antanas Mackevičius, 1946 m.), pjesė "Dauboje" ("Prieblandoje") – Valstybės teatre Vilniuje (režisierius Borisas Dauguvietis, 1941 m., atnaujinimo režisierius Petras Kubertavičius, 1943 m.), Panevėžio dramos teatre (režisierius Juozas Miltinis, 1945 m., atnaujinimo režisierius Jonas Alekna, 1954 m.) ir Kapsuko (dabar – Marijampolė) dramos teatre (režisierius Jonas Kavaliauskas, 1956 m.).

Aldona Liobytė ir Kazimiera Kymantaitė pagal A. Vienuolio apsakymą "Paskenduolė" sukūrė spektaklį Akademiniame dramos teatre Vilniuje (režisierė K. Kymantaitė, 1956 m., spektaklis kelis kartus atnaujintas). Šiaulių dramos teatre inscenizuotas romanas "Puodžiūnkiemis" (inscenizacijos autoriai R. Mikalauskaitė ir Josifas Šeinas, režisierius J. Šeinas, dailininkė Joana Taujanskienė, 1958 m.).

Pagal A. Žukausko-Vienuolio apsakymą "Paskenduolė" Vitolis Baumilas sukūrė to paties pavadinimo operą (libreto autoriai Irena Mikšytė ir Petras Keidošius, pastatyta Kauno muzikiniame teatre, režisierius Henrikas Vancevičius, 1958 m., ir Estijos operos teatre).

Lietuvos televizijoje inscenizuotas A. Vienuolio romanas "Puodžiūnkiemis" (pagal Šiaulių dramos teatro spektaklį, 1958 m., ir Rusų dramos teatro televizijos pastatymas, režisierius Artiomas Inozemcevas), apsakymai "Paskenduolė" (inscenizacijos autoriai ir režisieriai Petras Bielskis ir K. Kymantaitė, 1973 m.), "Samdinė Alena" (režisierius Bronius Talačka, 1979 m.) bei pjesė "Prieblandoje" (režisierius Balys Bratkauskas, 1982 m.). Lietuvos radijo teatre įrašyta pjesė "Prieblandoje" (1950 m.), apsakymo "Išdukterė" inscenizacija (1982 m.).  

Lietuvos kino studijoje sukurtas filmas A. Vienuolio memuarinių apsakymų motyvais "Arkliavagio duktė" (režisierius Algimantas Puipa, 1981 m.), kuris XV sąjunginiame kino festivalyje Taline (Estija) buvo apdovanotas prizu už geriausią ekranizaciją.

Sukurti dokumentiniai filmai "Antanas Vienuolis" (režisierius Gediminas Skvarnavičius, 1969 m.) ir "Vienuolis. Pėdsakai Kaukaze" (režisierius Rimas Poškaitis, 1982 m.), televizijos filmas, skirtas A. Vienuolio 100-mečiui (režisierius Bronius Slavinskas, 1982 m.). Studija "A Propos" sukūrė 45 min. dokumentinį filmą DVD formatu "Antanas Vienuolis" (režisierius Arvydas Liorančas, 1999 m.).