Kaimas Debeikių seniūnijoje už 6 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Debeikių, abipus krašto kelio Anykščiai–Rokiškis. Ribojasi su Mickūnų, Antupių, Aknysčių, Rukšiškių, Dobilynės, Rašimų, Užulieknio, Medinų ir Pūstinkos kaimais. Iš pietų kaimą supa Ramuldavos giria, iš šiaurės – Mickūnų miškas. Rytiniu kaimo pakraščiu teka upelis Aknysta upelis – Šventosios kairysis intakas, jos intakas Bigulis ir jo intakas Asiūklė, čia yra jų santakos. Kaime yra Leliūnų tvenkinys, iš kurio išteka Asiūklės upelis.

Yra 90 sodybų – 273 gyventojai (2001 m.), 286 gyventojai (2011 m.), 289 gyventojai (2013 m.). Kaimas yra Leliūnų seniūnaitijos centras (nuo 2009 m.). Nuo 2010 m. Leliūnuose yra Ilgoji, Kalno, Kampo, Miško, Mokyklos, Pakalnės, Pievų ir Sodų gatvės.

XVIII a. Leliūnai buvo kunigaikščių Radvilų valda. 1894 m. kaime gyveno 197 gyventojai. 1923 m. kaime buvo 33 sodybos – 179 gyventojai. 1923 m. kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 448,81 ha žemės.

1924–1925 m. Mickūnų pradinė mokykla įsikūrė Leliūnų kaime, mokytoja buvo paskirta Jadvyga Žąsinaitė. Nuo 1930 m. Mickūnų pradinė mokykla buvo pakeista į Leliūnų pradinę mokyklą, turinčią po vieną klasių komplektą Leliūnų ir Mičionių kaimuose. Leliūnuose, išnuomotose patalpose, su II–IV skyriais dirbo mokytoja Elena Mičiulienė. 1934–1935 m. pradėjo dirbti Ona Atkočiūnaitė, 1937 m. ją pakeitė Benediktas Miknevičius. 1939–1940 m. Leliūnų pradinėje mokykloje su 60 vaikų dirbo mokytoja Liuda Marcinkevičiūtė. 1975 m. Mickūnų pradinė mokykla vėl persikėlė į Leliūnus ir 1975–2001 m. veikė kaip Leliūnų pradinė mokykla. 2001 m. ji pertvarkyta į Svėdasų J. Tumo-Vaižganto vidurinės mokyklos, gimnazijos pradinio ugdymo skyrių, kuris veikė iki 2012 m., kol buvo likviduotas.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Leliūnų buvo ištremta į Sibirą 12 asmenų.

Nuo 1954 m. gegužės 25 d. iki 1963 m. sausio 12 d. veikė Anykščių rajono Leliūnų apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas. Jį likvidavus, apylinkė buvo prijungta prie Debeikių apylinkės.

1949 m. kovo 31 d. kaimas buvo įjungtas į Žemaitės kolūkį. Stambinant ūkius, 1951–1954 m. Leliūnai priklausė "Auksinės varpos", o 1954–1991 m. – "Už taiką" kolūkiui, kol šis iširo. Nuo 1954 m. vasario 28 d. iki 1991 m. lapkričio 30 d. Leliūnai buvo "Už taiką" kolūkio centrinė gyvenvietė. Paskutiniu "Už taiką" kolūkio pirmininku 1978–1991 m. dirbo Albinas Stukas. Nuo 1991 m. kaime veikia privatūs ūkiai, stambiausi – Jurkštų šeimos ekologinis pieno ūkis, Vladislovo Tamošiūno paukštininkystės ūkis.

Nuo 1998 m. Leliūnuose veikia Aknystos pensionato (dabar – Aknystos socialinės globos namai) filialas.

1962 m. kaime buvo atidaryti kultūros namai, pirmuoju jų direktoriumi dirbo Aloyzas Juzėnas. XX a. 7–8 dešimtmečiais kultūros namuose veikė dramos ir šokių būreliai, buvo suburta kaimo kapela ir agitmeninė brigada. 1993 m. kultūros namai buvo uždaryti, o nuo 1995 m. iki šiol veikia kaip Anykščių kultūros centro skyrius ir kaimo klubas (meno vadovė Irena Kuliavienė, nuo 1996 m.). 1996 m. jame suburta Leliūnų kaimo kapela, nuo 1998 m. – kapela "Bigula", turinti ir vaikų kaimo kapelą "Biguliukai", yra mišrus vokalinis ansamblis, moterų romansinio dainavimo grupė ir vaikų popgrupė. Nuo 2006 m. Leliūnuose rengiami kasmetiniai Aukštaitijos regiono kaimų ir mažų miestelių romansinio dainavimo ir vokalinių ansamblių festivaliai-konkursai "Dainuok, širdie, gyvenimą". 2012–2013 m. Leliūnų kultūros ir kaimo bendruomenės namai buvo renovuoti, panaudojus Europos Sąjungos finansinę paramą.

2003 m. įsteigta ir veikia Leliūnų kaimo bendruomenė (pirmininkė Vita Miškeliūnienė).

Priklauso Debeikių parapijai. Senosios kaimo kapinės nuo XX a. vidurio liko mažai naudojamos, tačiau nuo XX a. pabaigos kartais jose vėl laidojama. Kapinės aptvertos akmenų mūro tvora, yra XIX a. pabaigos ir XX a. pirmosios pusės originalių antkapinių paminklų, seniausias tarp jų – 1878 m. Antano Rimkaus funduotas geležinis kryžius (nulaužtas). Pietiniame kapinių kampe stovi betoninis kapinių kryžius. Kapinėse auga įspūdingo dydžio medžiai, tarp jų – dvikamienis uosis ir liepa.

Kairėje kelio Anykščiai–Rokiškis pusėje, prie pat tilto per Lieknos upelį, yra geležinis ažūrinis koplytstulpis su atvira koplytėle ir Nukryžiuotojo metaline skulptūra viduje.

Pedagogas ir kraštotyrininkas Gintaras Ražanskas parengė ir išleido kraštotyros monografiją "Leliūnai" (2014 m.).

Leliūnuose 1897 m. gimė pedagogas Antanas Karanauskas ir visuomenininkas Justinas Pilka-Pilkauskas, 1897 m. – kariškis ir politikas Juozas Matulevičius, 1900 m. – teisininkas ir visuomenininkas Kazimieras Matulevičius, 1911 m. – miškininkas Kazimieras Kemeklis, 1923 m. – laisvės gynėjas, partizanų kuopos vadas Jonas Kemeklis-Tauras, 1927 m. – laisvės gynėjas, politinis kalinys ir memuaristas Bronius Kemeklis-Kerštas, 1930 m. – kunigas Vytautas Labonas, 1963 m. – miškininkas Benjaminas Rimkus, 1964 m. – pedagogas istorijos mokytojas ir kraštotyrininkas Gintaras Ražanskas.