Tėvai: Antanas Rimkus-Rimkevičius – žemdirbys valstietis, medžiotojas, nusigyvenusių bajorų palikuonis, švietėjas ir knygnešys, artimas vyskupo Motiejaus Valančiaus bičiulis, ir Grasilda Pranciška Žukauskaitė-Rimkienė (1819–1898) iš Ažuožerių – žemdirbė, šeima turėjo tris dešimtines žemės. Seserys: Julijona Rimkutė-Jasevičienė (1851–1917) – kaimo medikė ir pribuvėja, Teofilė Rimkutė (1859–1948) – knygnešė ir Marijona Rimkutė, broliai Pranciškus Rimkus (1853–1940) ir Adomas Rimkus (1856–1939). Pusbrolis (motinos brolio sūnus) Antanas Žukauskas-Vienuolis (1882–1957) – vaistininkas ir rašytojas, sūnėnas (brolio sūnus) Antanas Rimkus (1887–1952) – politikas ir savivaldos organizatorius.

1861 m. kovo 25 d. Anykščių bažnyčioje ją pakrikštijo vikaras Justinas Siesickis, krikštatėviais buvo valstiečiai Jonas Masys ir Rozalija Pabironienė, Petro Pabirono žmona.

J. Rimkutė 1871–1982 m. tarnavo pas Vėjeliškių, Liepdegėnų, Ažupiečių kaimų ūkininkus. Iš vyresniosios sesers Julijonos, augusios turtingoje Žukauskų (motinos brolio) šeimoje, ji išmoko skaityti ir šiek tiek rašyti, atpažinti vaistažoles ir jas panaudoti. Jaunystėje ji buvo pamerge daugiau nei 30 vestuvių, išmoko ir įprato gražiai dainuoti. Ūkininkai, pas kuriuos ji dirbo, turėdavo ją dažnai išleisti į vestuves, nes be jos dainų apylinkėse nepraeidavo nė vienos vestuvės.

Susituokusi J. Kairienė apsigyveno Ažupiečiuose, tame kaimo pakraštyje, kuris XX a. pradžioje įsiliejo į Anykščius, ir čia liko ūkininkauti iki gyvenimo pabaigos. Į vestuves ji ir toliau dažnai būdavo kviečiama kaip svočia.

Dvasininko Antano Baranausko paraginta, ji užsirišo nuometą ir iki senatvės jį ryšėdavo, tęsdama ir skatindama Anykščiuose šio senovinio ištekėjusios moters galvos apdangalo tradiciją. Kiekvienai savo dukteriai ji nuaudė po nuometą ir išmokė juo apsirišti.

J. Kairienė buvo viena iš populiariausių Anykščių dainininkių. Ji mokėjo labai daug (apie 200) vestuvinių, taip pat darbo dainų. Ją ir jos vyro seserį Marijoną Kairytę-Pukenienę A. Baranauskas išmokė dainuoti "Dainu dainelę", "Sudiev, Lietuva", "Nu, Lietuva, nu, Dauguva", ir net "Anykščių šilelį" ir ragino neiškraipyti jo parinktos melodijos. Tokią melodiją vėliau ji perdavė ir savo dukterims. Ji taip pat bendravo su kunigo ir poeto, savo vyro pusbrolio Klemenso Kairio gimine, mėgo dainuoti jo dainą "Dienelė brėkšta".

Kai 1927 m. Anykščiuose buvo minimas A. Baranausko mirties 25-metis, J. Kairienės ir jos dukterų dainavimu sužavėtas J. Tumas-Vaižgantas lipo ant scenos, kad pabučiuotų motinai ranką.

Jos pusbrolio A. Vienuolio-Žukausko rūpesčiu Nepriklausomoje Lietuvoje 1938 m. Kauno radiofone buvo padaryti J. Kairienės ir jos dukters Rozalijos dainų įrašai, kurie dabar saugomi Lietuvos muzikos akademijos archyve. A. Vienuolio iniciatyva buvo užrašyti tarminiai J. Kairienės pasakojimai ir dainos.

Laisvalaikiu mėgo maudytis Šventojoje, vasarą eidavo dukart per dieną.

Susituokė 1882 m. gegužės 24 d. Anykščiuose, vyras Feliksas Kairys (1855–1925) – žemdirbys ūkininkas, knygnešys ir švietėjas. Liko našlė. Vaikai: Veronika Kairytė-Kuliešienė (1888–1944) – liaudies dainininkė, Pranciškus Kairys (1890–1956) – emigrantas JAV, Rozalija Kairytė (1892–1971) – liaudies dainininkė, tautodailininkė, Emilija Kairytė-Petronienė (1896–1981) – liaudies dainininkė, Anelė Kairytė-Bajorienė (1898–1988) – pedagogė ir liaudies dainininkė, Monika Kairytė-Jankauskienė (1904–1976) – pedagogė ir liaudies dainininkė. Dar keli vaikai: Liudvika Kairytė, Klemensas Kairys (1883–1887), Jonas Kairys (1886–1886), Izabelė Kairytė (1900–1902) ir Antanas Kairys – mirė maži.

Mirė 1947 m. birželio 18 d. Ažupiečiuose (Anykščiuose). Palaidota senosiose Anykščių kapinėse Kairių šeimos kape. Kapą ženklina originalus akmeninis skulptūrinis paminklas (autorius – tautodailininkas Algis Marijonas Ladiga) su įrašais metalinėse lentelėse.