STORIAI
  Gretimos vietovės:
AŽUGOJAI | DESIUŠKIAI | KAVOLIŠKIS | KIŠKELIAI | LIUDIŠKIAI | SINTAUTAI | ŠLAVĖNAI | VAITUTIŠKIAI |

2023-06-18   |   Spausdinti

Kaimas Anykščių seniūnijoje už 4,5 kilometro į pietus nuo Anykščių. Ribojasi su Šlavėnų, Kiškelių, Vaitutiškių, Liudiškių, Kavoliškio, Desiuškių, Sintautų ir Ažugojų kaimais. Kaimą kerta vieškelis Anykščių–Kurklių II kaimas. Vakariniu pakraščiu glaudžiasi prie Gojaus miško.

Yra 11 sodybų – 64 gyventojai (2001 m.), 33 gyventojai (2011 m.). Priklauso Šlavėnų seniūnaitijai (nuo 2009 m.).

Kaimo pavadinimas kilęs nuo Storių kalvų.

Storių kalvos – tai vieno kvadratinio kilometro ploto keturių moreninių kalvų grupė, aukščiausios kalvos aukštis – 197 m. virš jūros lygio. Tai – aukščiausia Anykščių rajono vietovė. Tarp Storių ir Vaitutiškių kaimų driekiasi 4 hektarų ploto raistas, Velnioraisčiu vadinamas. Jį savo kūryboje aprašė Bronė Buivydaitė

Storiai (Stworzance) minimi Ukmergės apskrities seniūnijų 1765 m. inventoriuose. Priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. 1853 m. duomenimis Storiai priklausė Kauno gubernijos Ukmergės pavieto Anykščių seniūnijai, kaime gyveno 18 šeimų. Po 1863 m. sukilimo keturios šeimos buvo ištremtos į Sibirą (Rusija), vietoj jų atkraustytos keturios rusų šeimos.

1923 m. kaime buvo 42 sodybos – 242 gyventojai. 1922 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet 557,21 ha žemės padalinta 45 savininkams. Tuo metu Storiai buvo Anykščių valsčiaus Storių seniūnijos centras, seniūnijos teritorijoje gyveno daugiau kaip 900 žmonių.

Kaime veikė Pavasarininkų draugijos kuopa, kuriai vadovavo Anelė Češūnaitė (1913–1992). Jos nariai kasmet per Sekmines rengė gegužines ant Storių kalvų, organizavo kalėdinės eglutės vakarus. Juozo Zabielos klojime buvo vaidinamas spektaklis "Kuprotas oželis".

Nuo 1921 m. Storių kaimo vaikai mokėsi Šlavėnų arba Vaišviliškių pradžios mokyklose. 1930 m. gegužės 1 d. abi šias mokyklas sujungus, buvo atidaryta Storių pradžios mokykla, kuri įsikūrė išnuomotose Juozo Zabielos patalpose. Pirmuoju jos vedėju 1930 m. gegužę–spalį dirbo mokytojas Antanas Kryžanauskas, jį pakeitė ir 1930–1935 m. vedėju dirbo mokytojas Pranas Šulga, vaikus čia mokė ir Juzefa Vaičytė-Pūslienė. Apie 1935 m. mokykla buvo pertvarkyta ir toliau liko veikti tiktai atskiri Storių pradžios mokyklos Vaišviliškių ir Šlavėnų komplektai. Storių kaimo vaikai nuo 1937 m. pradėjo lankyti Kiškelių kaime atidarytą Storių pradžios mokyklą.

Po Antrojo pasaulinio karo Storių pradinė mokykla buvo atkurta, iki 1949 m. jos vedėja dirbo Alfonsa Kielaitė-Giedraitienė. Zabielų giminės namai, kuriuose veikė kaimo mokykla, išlikę iki šiol kaip privati šeimos valda.

XX a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje ant Didžiosios kalvos (Stulpakalnio) buvo pastatytas 35 metrų aukščio karinės paskirties apžvalgos bokštas. 1941 m. pavasarį, prieš pat karą, bokšte slapčia buvo iškelta Lietuvos Trispalvė vėliava.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Storių buvo ištremtas į Sibirą Kazys Bagdišanka, keli buvo suimti ir kalinami, dar 10 kaimo vyrų pasitraukė į Vakarus ir emigravo į įvairias šalis. 1950 m. vasario 16 d. Anykščių krašto partizanai išplatino atsišaukimus prieš sovietinius okupantus, virš Didžiosios Storių kalvos bokšto iškėlė Lietuvos vėliavą, kuri išbuvo tris paras.

Nuo 1944 m. iki 1971 m. kovo 12 d. veikė Utenos apskrities Anykščių valsčiaus (vėliau – Anykščių rajono) Storių apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas (centras – Storiai, vėliau – Liudiškiai). Jį likvidavus, apylinkė buvo prijungta prie Anykščių apylinkės.

1949 m. rugpjūčio 11 d. kaimas buvo įjungtas į "Aukštakalnio" kolūkį, jo pirmininku dirbo Jonas Češūnas. 1951 m. sujungus "Aukštakalnį" ir Ažugojų kaimo "Gojaus" kolūkį, Storiai 1951–1952 m. priklausė "Gegužės 1-osios" kolūkiui, jo pirmininku dirbo Alfonsas Dailydė. 1952 m. "Gegužės 1-osios" kolūkis buvo prijungtas prie Puntuko kolūkio. Storiai Puntuko kolūkiui (centras – Šlavėnai) priklausė 1952–1991 m., kol šis ūkis iširo.

Priklauso Anykščių parapijai. Senosios kaimo kapinės neveikiančios, laidojimo ženklų nelikę.

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija 2023 m. įrengė Storių pažintinį taką, vedantį iki Struvės geodezinio lanko trianguliacijos taško, esančio ant vienos iš Storių kalvų. Tai vienas iš trijų šio geodezinio lanko taškų, nuo XIX a. išlikusių Lietuvoje ir dabar lankomų kaip inžinerijos paveldo vietos.

Prieškaryje beveik prie kiekvienos Storių kaimo sodybos stovėjo kryžius, stogastulpis ar koplytstulpis. XX a. pradžioje kaime buvo 12 kryžių ir dar 4 stogastulpiai, iki šių dienų išliko 4 tokie kryžiai. Vietinės reikšmės dailės paminklas – stogastulpis, padarytas 1882 m., stovėjo prie vieškelio Anykščiai–Storiai, šalia Onos Tuskenytės sodybos, šiuo metu jis nugriuvęs. Vietinės reikšmės dailės paminklas – stogastulpis, padarytas 1889 m., apie 1950 m. restauruotas, stovi prie vieškelio Anykščiai–Storiai, ties Vinco Baltakio sodyba.

XX a. pradžioje kaime, prie O. Andrikonienės trobos, buvo pastatytas žinomo dievdirbio iš Peslių kaimo (Anykščių r.) Lunskaus kryžius, kurį 1927 m. kaip ypatingo grožio liaudies meno pavyzdį nufotografavo dailininkas Adomas Varnas, jo atvaizdas buvo publikuotas 1928 m. Petro Biržio kraštotyros monografijoje "Anykščiai". XX a. antrojoje pusėje jis sunyko, jo likimas nežinomas. 1991 m. Storių kaimo stogastulpį sukūrė tautodailininkas Jonas Tvardauskas, 1991 m. gegužės 26 d. jį pašventino iš šio kaimo kilęs kunigas Bronius Strazdas.

Kraštotyrininkė Veronika Dikčiuvienė parašė ir išleido kraštotyros monografiją apie Storius "Ten, kur stūkso Storių kalnai" (2002 m.).

Storių kaimo gyventoja Ona Puodžiūnaitė-Černiauskienė (g. 1923 m.), buvusio Anykščių viršaičio Jono Puodžiūno duktė, 2023 m. kovo 28 d. džiaugėsi sulaukusi 100-mečio jubiliejaus.

Storiuose 1861 m. gimė kunigas Vincentas Bagdišanka, 1887 m. – pedagogas ir vertėjas Steponas Češūnas, 1920 m. – laisvės gynėjas, partizanų būrio vadas Jonas Paulauskas-Lizdeika, 1930 m. – tautodailininkė, literatė Veronika Švejytė-Dikčiuvienė.