SURDEGIS (Troškūnų)
  Gretimos vietovės:
JOVARAI | MIŠKALAUKIS | MITOŠIŪNAI | MITRAI | PAKAPĖ (Surdegio) | PASAUSIAI | PETKŪNAI | ŠLAPĖS | UMĖNAI | VAŽDĖLĖS | ZAVADIŠKIS |

2024-12-14   |   Spausdinti

Miestelis ir kaimas Troškūnų seniūnijoje už 10 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Troškūnų. Įsikūręs į šiaurės rytus nuo siaurojo geležinkelio Panevėžys–Anykščiai linijos. Vakariniu kaimo pakraščiu teka upelė Vašuoka – Viešintos kairysis intakas, per miestelį teka upelė Šaka – dešinysis Vašuokos intakas. Ribojasi su Petkūnų, Važdėlių, Pasausių, Mitošiūnų, Mitrų, Jovarų, Umėnų, Šlapių, Pakapės ir Miškalaukio kaimais, Zavadiškio viensėdžiu.

Miestelyje yra 108 sodybos – 268 gyventojai (2000 m.), 158 gyventojai (2011 m.). Surdegio kaime – 16 gyventojų (2001 m.), 20 gyventojų (2011 m.); Surdegio geležinkelio stoties gyvenvietėje – 7 žmonės (2001 m.), 5 žmonės (2011 m.). Miestelis yra Surdegio seniūnaitijos centras (nuo 2009 m.). Nuo 2011 m. Surdegyje yra Geležinkelio, Liepų, Pušų, Saulės, Sodų ir Troškūnų gatvės. 2017 m. Surdegio geležinkelio stoties teritorija (8,61 ha) buvo prijungta prie Surdegio kaimo.

Vietovės pavadinimas kildinamas iš bendrinio žodžio "sudegęs" ir pasakojimų, kad čia gyvulius ganę piemenys kepė lauže sūrį, bet kol sugaudė bandą, šis jau buvo sudegęs.

Surdegio dvaras minimas XV a., tuomet jį valdė Ščytaičiai ir Staveckiai. Rašytiniuose šaltiniuose minima, jog 1510 m. vietinis dvarininkas Bogdanas Ščytas-Staveckis pastatė medinę Surdegio koplyčią, o gal ir bažnyčią, tik nežinia, ar ji buvo katalikų, ar stačiatikių, ar unitų. 1530 m. šalia koplyčios šaltinėlio apsireiškus Švč. Mergelei Marijai, ten buvo pastatyta Švč. Trejybės bažnyčia. Senajai medinei koplyčiai sudegus, apie 1780 m. dvarininkas Ksaveras Siesickis pastatė Surdegyje medinę katalikų bažnyčią.

XIX a. pradžioje Surdegio dvaras priklausė Koscialkovskiui, nuo 1845 m. – Vincentui Tanskiui. Jam taip pat priklausė ir gyvenamieji namai prie vienuolyno. Surdegio kaimas augo prie šio dvaro, 1859 m. kaime buvo 4 sodybos ir 40 gyventojų, o 1896 m. Surdegyje jau gyveno 185 žmonės. XIX a. pabaigoje Surdegio dvaras priklausė Jelizavetai Komar, bet 1894 m. jis buvo išparduotas dvidešimčiai savininkų ir sunyko.

Stačiatikių Šv. Dvasios vienuolynas Surdegyje buvo įkurtas XVII a. pradžioje dvarininkės Onos Staveckos-Bilevičienės-Mlečkienės iniciatyva. Fundatorė jam padovanojo žemės, atidavė Važdėlių kaimą, perdavė naudoti Anykščių malūną ir suteikė žvejybos teisę Rubikių ežere. 1625–1636 m. buvo pastatyti mūriniai rūmai su cerkve, kurioje įtaisytas stačiatikių stebuklingu laikytas Švč. Dievo Motinos paveikslas (ikona).

Nuo XVII a. vidurio apie 200 metų Surdegio vienuolynas buvo vienas svarbiausių stačiatikių veiklos centrų ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir visame Baltijos regione. XIX a. viduryje Surdegis buvo visos Kauno gubernijos stačiatikių dvasinis centras, iki 1842 m. – vienintelė vieta Kauno gubernijoje, kur būrėsi bendrauti visi joje gyvenę rusai. Kai kurių šaltinių duomenimis, Surdegio vienuolyną gausiausiai rėmė ir išlaikė Rygos (Latvija) stačiatikių bendruomenė, neturėjusi savo cerkvės, jis taip pat gaudavo finansavimą iš carinės Rusijos iždo.

Surdegio Šv. Dvasios vienuolynas buvo III klasės, pagal šį statusą jame nuolat gyveno viršininkas, penki jerovienuoliai, du jerodiakonai vienas vienuolis ir keturi vienuolyno broliukai naujokai. Iki 1778 m. vienuolynas priklausė Kijevo (Ukraina) metropolitui, 1778–1834 m. – Minsko (Baltarusija) vyskupystei, 1834–1840 m. – Polocko (Baltarusija) vyskupystei, nuo 1840 m. iki XX a. pradžios – Lietuvos ir Vilniaus vyskupystei. Vienuolyno viršininkais tarnavo: 1788–? m. – Gavrijilas, 1848–1849 m. – archimandritas Jovas, 1850–1852 m. – jerovienuolis Nikolajus, 1852 m. – Feodosijus (Vasilijus Kurganovičius), 1852–1889 m. – archimandritas Teofilas (Fiodoras Uspenskis), 1889–1890 m. – igumenas Serafimas, 1891–1896 m. – archimandritas Kirilas (Kapitanas Beregovskis), 1896–1900 m. – archimandritas Varfolomėjus, 1900–1912 m. – archimandritas Augustinas. 1913–1914 m. paskutinis Surdegio vienuolyno viršininkas buvo Serafimas.

Surdegio vienuolynas garsėjo savo sodais ir daržais, kurie buvo įveisti ir prižiūrimi XIX a. antrojoje pusėje. Dabartinės bažnyčios pastatas ir kai kurie vienuolyno trobesiai buvo pastatyti apie 1812 m. už Rygos (Latvija) stačiatikių aukas. 1832 m. carinės Rusijos valdžia panaikino uniją ir Surdegio bažnyčią pavertė stačiatikių Šv. Dvasios Atsiuntimo cerkve. Vienuolyne nuo XIX a. vidurio veikė prasižengusių Rusijos šventikų pataisos namai, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje – berniukų prieglauda ir mokykla. Nors stačiatikiai XIX a. aktyviai vykdė rusifikavimo politiką, tarp vietinių gyventojų jie neturėjo autoriteto, Surdegyje neatsirado stačiatikių šeimų. XIX a. pabaigoje vienuolynas įklimpo į girtuoklystę. 1915 m., artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, rugpjūčio mėnesį vienuoliai stačiatikiai su visu turtu pasitraukė į Rusiją, vienuolynas buvo paliktas likimo valiai.

1917 m. vokiečių administracija Surdegio bažnyčią su buvusio vienuolyno pastatais atidavė katalikams. Į Surdegį paskirtas kunigas filialistas Matas Nakas netrukus ją pašventino Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulu. Iš pradžių bažnyčia buvo filijinė, nuo 1926 m. iki šiol yra parapijos centras, priklausė Raguvos dekanatui, dabar yra Anykščių dekanato parapija.

1918-1921 m. Surdegio bažnyčios kunigas filialistas Anicetas Meškauskas suremontavo bažnyčios išorę, kad ji nebeprimintų cerkvės, sutvarkė po pastatu iki šiol trykštantį šaltinėlį, kurį tikintieji laiko turinčiu stebuklingų galių, aptvėrė šventorių. 1932 m. už parapijiečių aukas buvo nupirktas ir pakabintas varpas. 1934 m. Surdegio klebonas Juozapas Gendrėnas suremontavo bažnyčios vidų, įrengė naują altorių, 1937 m. buvo įrengti 10 balsų vargonai. 1935 m. rugpjūčio 19–20 dienomis Surdegio parapiją vizitavo Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Surdegio bažnyčioje tarnavo kunigai: 1917–1918 m. – Matas Nakas, 1918–1921 m. – Anicetas Meškauskas, 1921–1931 m. – pirmasis parapijos klebonas Vincentas Kemėšis, 1931–1932 m. – Bronislovas Kazakauskas, 1933–1940 m. – Juozapas Gendrėnas, 1940–1942 m. – Kazimieras Kuzminskas, 1942–1946 m. – Alfonsas Jarašiūnas, 1946–1947 m. – Steponas Pelešynas, 1947–1948 m. – Ignas Šaučiūnas, 1948–1949 m. – Kazimieras Keršulis, 1949–1957 m. – Antanas Vaškevičius, 1957–1964 m. – Juozas Apanavičius, 1964–1965 m. – Aleksandras Papučka, 1965–1976 m. – Kazimieras Baronas, 1976–1978 m. – Alfonsas Strielčiūnas, 1978–1981 m. – Gediminas Jonas Šukys, 1981–1982 m. – Povilas Šliauteris, 1982–1986 m. – paskutinis Surdegyje rezidavęs klebonas Leonardas Skardinskas. Nuo 1986 m. parapijoje gyvenančio dvasininko nebėra, tik 1988 m. pusmetį Surdegį administravo vietoje gyvenęs Stanislovas Zubavičius, o 1986–1988 ir 1988–1996 m. parapiją administravo Raguvėlės klebonas Povilas Šliauteris, 1996–2007 m. – Troškūnų klebonas Saulius Filipavičius, 2007–2008 m. – Viešintų parapijos administratorius Virginijus Taučkėla, 2008–2024 m. – vėl S. Filipavičius. Nuo 2024 m. Surdegio klebonas yra Troškūnuose reziduojantis Tomas Paliukėnas.

Tituliniai parapijos atlaidai švenčiami per Žolinę – rugpjūčio 15 d., taip pat parapijoje žinomi Sekminių ir Šv. Barboros (gruodžio 5 d.) atlaidai. 

Bažnyčios šventoriuje yra išlikusių XIX a. kapaviečių su akmeniniais ir metaliniais paminklais. Įspūdingiausias raudono šlifuoto granito monumentas, skirtas 1896 m. mirusiam ir čia palaidotam kunigaikščiui Andrejui Šalikovui.

Surdegio stačiatikių Šv. Dvasios vyrų vienuolyno ir Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios pastatų kompleksas yra regioninės reikšmės XVII a. pr. – XX a. pr. kultūros vertybių registro objektas (unikalus komplekso kodas 42223, nuo 2018 m.). Kompleksą sudaro:  Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (unikalus objekto kodas 42224), vienuolyno vyresniojo korpusas (unikalus objekto kodas 42225), brolijos korpusas (unikalus objekto kodas 42226) ir koplyčia (unikalus objekto kodas 42227). Kompleksas pasižymi archeologiniu, architektūriniu, dailės, istoriniu, memorialiniu ir sakraliniu reikšmingumu. Komplekse išlikę vienuolyno planavimo sprendiniai, buvusių komplekso pastatų (statinių) liekanos ar jų vietos, įvairūs mažosios kraštovaizdžio architektūros statiniai ir vaizduojamojo meno formos, būdingas reljefas ir kraštovaizdis.

Surdegio kapinės, esančios už 1 km į vakarus nuo bažnyčios, veikiančios, jose laidojama. Yra senosios Surdegio stačiatikių kapinės, 1912 m. jose buvo palaidotas paskutinis miręs Šv. Dvasios vienuolyne aukščiausio rango dvasininkas archimandritas Zosima (Dmitrijus Rašinas, 1840–1912), išlikęs paminklinis akmuo ir kryžius, palaikai ekshumuoti ir 2012 m. išgabenti į Rusiją.

1897–1899 m. pro Surdegį buvo nutiestas siaurasis (750 mm pločio vėžės) geležinkelis Panevėžys–Anykščiai–Utena–Švenčionėliai, už 2 kilometrų į pietus nuo miestelio centro pastatyta Surdegio stotis. XX a. pradžioje per metus traukiniu iš Surdegio išvykdavo 3–7 tūkst. keleivių, atvykdavo apie 2–3 tūkst. žmonių, išgabenama iki 2 tūkst. tonų bagažo ir krovinių. 1922 m. Surdegio geležinkelio stotyje buvo atidaryta pašto agentūra, kuri 1928 m. perkelta į Surdegį.

Nuo 1999 m. reguliarūs reisai siauruoju geležinkeliu nutrūko, jo linija ir Surdegio geležinkelio stotis naudojama turistinėms pramogoms. 2007 m. kultūros paminklas Surdegio geležinkelio stotis buvo atnaujinta, sutvarkytas autentiškas jos interjeras, įrengta istorinė ekspozicija, vyksta renginiai. Surdegio geležinkelio stotyje pastatytas Švč. Mergelės Marijos koplytstulpis, skirtas Surdegio 500-osioms ir siaurojo geležinkelio 111-osioms metinėms (autorius – tautodailininkas Dalius Dirsė, 2010 m.).

1923 m. Surdegio kaime buvo 39 sodybos – 282 gyventojai, dar geležinkelio stoties sodyboje gyveno 13 žmonių. 1923 m. kaimas išskirstytas į vienkiemius, tuomet turėjo 534,17 ha žemės.

Nepriklausomos Lietuvos metais Surdegis priklausė Subačiaus valsčiui. 1920 m. Surdegyje susikūrė vartotojų bendrovė "Šviesa", 1923 m. – Surdegio žemės ūkio draugija, nuo 1927 m. veikė Lietuvos centralinės galvijų kontrolės sąjungos Surdegio skyrius. 1925 m. Surdegyje, vienuolyno pastatuose, buvo įsteigta Surdegio pieno perdirbimo bendrovė, nuo 1927 m. įrengusi garinę pieninę. 1937 m. šiai bendrovei priklausė 132 nariai, per metus ji pagamino 111 tonų sviesto. 

Tarpukariu Surdegyje veikė įvairios visuomeninės organizacijos. 1919 m. buvo įkurtas Lietuvos šaulių sąjungos XII Panevėžio šaulių rinktinės XIV Surdegio būrys, 1921 m. susibūrė pavasarininkų vyrų ir mergaičių kuopos bei Lietuvių katalikių moterų draugijos Surdegio skyrius, 1927 m. buvo įsteigtas Katalikų veikimo centro skyrius, 1930 m. į savo ratelį susibūrė jaunieji ūkininkai. 1936–1938 m. veikė Vilniui vaduoti sąjungos Surdegio skyrius, nuo 1937 m. – Lietuvos katalikų vyrų sąjungos skyrius. 

Seniausia žinoma Surdegio stačiatikių parapijos pradinė mokykla prie vienuolyno veikė 1873 m., vaikus joje be jokio užmokesčio mokė išsilavinę vienuoliai. 1897–1913 m. Surdegio cerkvės parapinė mokykla veikė nuolat, joje dirbo rusai mokytojai. 1910 m. ten mokėsi apie 10 vaikų. Tuo metu dauguma lietuvių vaikų mokėsi namuose arba pas daraktorę Barborą Vidugirytę (1895–?), dirbusią Bačkulio namuose. Valstybinė liaudies mokykla buvo įsteigta 1913 m. ir veikė iki 1919 m. Pirmojo pasaulinio karo metais iš Vilniaus į Surdegį buvo atvežta apie 100 benamių našlaičių, iki 1921 m. veikė prieglauda, vaikai buvo mokomi. 1917–1918 m. šioje mokykloje dirbo mokytojas Balys Dūda, 1913–1918 m. – mokytojas ir mokyklos vedėjas Aleksandras Tarazevičius.

1919 m. rugsėjo 15 d. pradėjo veikti valdinė lietuviška pradžios mokykla, joje mokėsi 50–60 mokinių, vedėju dirbo B. Brazauskas, mokytoja – Antanina Dokolskienė (apie 1888 – ?), Surdegyje dirbusi 1919–1924 m. 1920–1921 m. pradžios mokyklos vedėju dirbo Bronislovas Žiaunys (1899–?), 1922–1923 m. – Vladas Dutkevičius, o paskui 1923–1944 m. Surdegio pradžios mokykloje mokytojavo ir jai vadovavo vargonininkas ir chorvedys Boleslovas Kašponis.  1930 m. dviejų komplektų I–IV skyriuose mokėsi per 100 mokinių, nuo 1931 m. mokykla išaugo iki trijų komplektų, 1934 m. atidarytas ir penktasis skyrius. 1933–1937 m. Surdegyje dirbo mokytoja Genė Januševičiūtė-Vosylienė (1909–?). 1939–1940 m. mokykla turėjo 3 komplektus su I–IV skyriais, kuriuose mokėsi 180 vaikų, mokytojais dirbo B. Kašponis, Stefanija Adomaitytė-Kiaulėnienė-Kaulėnienė (1908–?), čia mokytojavusi 1937–1941 m., ir Marijona Kašponienė (1901–1996), Surdegio vaikus mokiusi 1930–1943 m.

Po Antrojo pasaulinio karo iki 1949 m. veikė Surdegio progimnazija, jos direktoriumi iki 1949 m. dirbo Juozas Žalys. 1949–1960 m. veikė Surdegio septynmetė mokykla, jos direktoriais dirbo: 1949–1951 m. – Juozas Žalys, 1951–1952 m. – Stasys Žekonis, 1952–1954  m. – Bronius Sirvydis, 1954 m. – Ferdinandas Birieta, 1954–1958 m. – Viktorija Pasiekaitė-Balnienė, 1958–1959 m. – Irena Griciūnienė, 1959–1960 m. – Zenonas Jusys. 1960–1967 m. Surdegyje veikė aštuonmetė mokykla, 1967–1968 m. trumpai buvo pertvarkyta į vidurinę mokyklą, bet 1968–1986 m. vėl liko aštuonmetė mokykla. Šios mokyklos direktoriais dirbo: 1960–1961 m. – Zenonas Jusys, 1962 m. – Algimanta Dauknytė, 1962–1972 m. – Algis Jakutis, 1972–1978 m. – Kazys Baranauskas, 1978–1983 m. – Juozas Rakickas, 1983–1986 m. – Vilius Dranseika. 

1986–2001 m. Surdegyje veikė nepilnoji vidurinė (1986–1989 m.), devynmetė (1989–1994 m.), pagrindinė (1994–2001 m.) mokykla. Jai vadovavo direktoriai: 1986–1987 m. – Vilius Dranseika, 1987–2001 m. – Vytautas Čereška. 2001 m. Surdegio pagrindinė mokykla buvo pertvarkyta į Troškūnų Kazio Inčiūros vidurinės mokyklos pradinio ugdymo skyrių, o 2010 m., kai nebeliko vaikų, šis skyrius uždarytas.

Po Antrojo pasaulinio karo iš Surdegio buvo ištremti į Sibirą 38 asmenys. Tarp ištremtųjų: Jonas Kaminskas (1896–1968) su žmona Emilija Urbonaite-Kaminskiene (1897–1990) ir 5 vaikais: Emilija (g. 1927 m.), Birute (g. 1933 m.), Antanu (g. 1934 m.), Angele (g. 1936 m.) ir Algimantu (g. 1937 m.), ištremti 1947 m. gruodžio 29 d., grįžę 1958 m.

Nuo 1944 m. iki 1988 m. birželio 22 d. veikė Kupiškio apskrities Subačiaus valsčiaus (vėliau – Troškūnų, Anykščių rajono) Surdegio apylinkė. Ją likvidavus, dalis apylinkės buvo prijungta prie Troškūnų, dalis – prie Viešintų apylinkių.

1949 m. kaimas buvo įjungtas į Surdegio kolūkį, kuriam 1949–1951 m. vadovavo Matas Labakojis. 1951 m. sausio 13 d. stambinant ūkius, Surdegio kolūkis buvo sujungtas su kitais mažesniais ir 1951–1960 m. vadintas "Aušros" kolūkiu, o 1960–1991 m. – vėl Surdegio kolūkiu, kol šis iširo. Nuo 1960 m. sausio 30 d. iki 1991 m. lapkričio 1 d. Surdegis buvo Surdegio kolūkio centrinė gyvenvietė. "Aušros" kolūkio pirmininkais dirbo: 1951–1953 m. – Matas Labakojis, 1953–1955 m. – Bronius Gailiūnas, 1955–1956 m. – Antanas Udras, 1956–1960 m. – Jonas Virbalas. Surdegio kolūkiui vadovavo: 1960–1965 m. – Aloyzas Adomaitis, 1965–1970 m. – Albinas Mackelis, 1970–1985 m. – Albinas Janauskas, 1985–1988 m. – Gintaras Dundulis, 1988–1991 m. – Alfonsas Platkevičius.

Dabar stambiausias ūkis – Vladislovo Šeštoko (ūkininkavimo kryptis – augalininkystė).

Surdegio kaimo ir gretimose teritorijose UAB "Vašuokėnų vėjas" 2022 m. pradėjo rengtis vėjo jėgainių parko statyboms.

Surdegyje XIX a. antrojoje pusėje veikė stačiatikių vienuolyno biblioteka, turėjusi nedaug knygų, tačiau tarp jų buvo ir XVIII a. leidinių. Savo bibliotekėlę turėjo ir parapinė mokykla, 1897–1913 m. veikusi prie cerkvės, paskui bibliotekėlę kaupė ir valdinė liaudies mokykla, turėjusi daugiau kaip 100 knygų. Tarpukariu Surdegyje savo bibliotekėles turėjo ne tik pradžios mokykla, sukaupusi apie 500 knygų, bet ir visuomeninės organizacijos: šauliai, pavasarininkai, jaunieji ūkininkai. 1949 m. Surdegyje buvo atidaryta viešoji biblioteka, kuri iki šiol veikia kaip Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos padalinys. Bibliotekoje veikia lėlių teatras "Buratinas", įrengtas etnografinis kampelis, ji pasižymi kraštotyrinės  veiklos  tradicijomis ir dažnais susitikimais su kraštiečiais menininkais. Nuo 2008 m. Surdegio bibliotekoje veikia viešosios interneto prieigos taškas.

Mokslininkas bibliografas Osvaldas Janonis, užaugęs Surdegyje, parengė ir išleido istorinę apžvalgą "Iš Surdegio praeities" (1997 m., antras pataisytas ir papildytas leidimas – 2003 m.), kraštotyros monografiją "Surdegis 1510–1940 metais" (2010 m.), istorijos-kraštotyros žinyną rusų kalba "Surdegio Šv. Dvasios vyrų vienuolynas" (2012 m.) ir enciklopedinį žinyną "Surdegis ir jo apylinkės : atminimo knyga" (2014 m.). 2017–2019 m. jis leido "Surdegiečio bibliotekėlę", kurios leidiniuose pristatydavo vis naujas žinias apie Surdegio praeitį.

Surdegyje 1878 m. gimė politikas ir visuomenininkas Dominykas Siemaška, 1896 m. – verslininkas prekybininkas Antanas Pajuodis, 1928 m. – tautodailininkas, medžio drožėjas Vitalis Kirsnys, 1930 m. – kunigas Jonas Labakojis, 1931 m. – aktorius Algimantas Masiulis, 1932 m. – ekonomistas Arvydas Pajuodis, 1933 m. – mokslininkas muzikologas Karolis Rimtautas Kašponis, 1940 m. – pedagogas ir publicistas Povilas Lapeikis, 1951 m. – mokslininkas inžinierius Valentinas Skaržauskas, 1966 m. – pedagogė ir visuomenininkė Violeta Mackelytė-Zablockienė.